Iš lietuvių mitologinės leksikos: baũbas bei jo padermė

LTTradicinėje lietuvių kaimo kultūroje vartojama apie 130 vaikų baidyklių pavadinimų ir jie sudaro pakankamai gausią bei spalvingą leksinę-semantinę grupę. Dažniausiai tokia leksika vartojama vaikų gąsdinimų formulėse bei dainuojamojo folkloro kūrinėliuose – lopšinių tekstuose, taip pat lyginamuosiuose frazeologizmuose. Plačiausiai žinomas tradicinių vaikų gąsdinimų personažas yra baubas (baužis, būlis ir kt.). Kita vaikų baidyklių pavadinimų grupė – žodžiai su šaknimis maum-, mum- (maumas, maumys, maumelis ir kt.). Tradiciniuose vaikų gąsdinimuose sutinkama ir laumė. Likusius vaikų baidyklių pavadinimus galima skirstyti į tris grupes. Pirmajai grupei priklauso realiai neegzistuojančių, išgalvotų būtybių pavadinimai – mitonimai, pvz.: šaltanagis, traukutis, raudondantė, peklabarbė ir pan. Kita grupė – tai realiai egzistuojančių žmonių, kuriems tam tikromis sąlygomis suteikiama nepaprastų savybių, pavadinimai, pvz.: ubagas, diedas, ragana, žydas, čigonas ir pan. Trečiajai grupei priklauso žodžiai, reiškiantys dėl įvairių priežasčių mitologizuojamus gyvūnus, pvz.: vilkas, meška, zuikis, varlė ir pan. Straipsnyje aptariamos leksikos negalima tirti nesiremiant platesniu etnologiniu kontekstu bei jo teikiama papildoma informacija. Konteksto svarba ypač padidėja tada, kai darybinė reikšmė neatskleidžia visų niuansų, susijusių su personažo nominacija. Personažų pavadinimus, kurių motyvacija neaiški (pvz.: baubas, maumas, laumė ir pan.), parankiau tyrinėti ne pavieniui, kaip priimta tradicinėje diachroninėje kalbotyroje, bet drauge su kitais lietuvių mitonimais.Reikšminiai žodžiai: Mitologinė leksika; Valstietiškasis etiketas; Gąsdinimų personažas; Mythological lexicon; Peasant etiquette; Intimidation character.

ENAround 130 names of children’s bogeymen are used in traditional Lithuanian rural culture, which constitute a rather abundant and colourful lexical-semantic group. This lexis is mainly used in the formulas of frightening of children and in singing folklore pieces – lullaby texts, as well as in comparative phraseological units. The most widely known character of traditional frightening of children is baubas [bugbear] (baužis, būlis, etc.). Another group of the names of bogeymen contains words with the root maum-, mum- (maumas, maumys, maumelis, etc.). Laumė [hag] is also used to frighten children. The remaining names of children’s bogeymen could be classified into three groups. The first group consists of the names of actually non-existing, imagined creatures – mythonyms, e.g. šaltanagis, traukutis, raudondantė, peklabarbė, etc. The second group contains the names of actually existing persons who are provided with extraordinary qualities under certain conditions, e.g. ubagas [beggar], diedas [old man], ragana [witch], žydas [Jew], čigonas [Gypsy], etc. The third group includes words denoting animals that are mythologised for a variety of reasons, e.g. vilkas [wolf], meška [bear], zuikis [hare], varlė [frog], etc. The lexis discussed in the paper cannot be analysed without referring to a wider ethnological context and its provided additional information. The context becomes more important when the derivational meaning does not reveal all nuances related to the nomination of the character. The names of characters whose motivation is unclear (e.g. baubas, maumas, laumė, etc.) should be analysed not individually, as is accepted in traditional diachronic linguistics, but together with other Lithuanian mythonyms.