Stosunki narodowościowe na Wileńszczyźnie w latach 1920-1939

LTXIX a. pab. Vilniaus kraštas buvo lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbų paribys, o pats Vilnius – svarbus lenkų ir žydų kultūrų centras. Dauguma kalbėjusių lietuviškai ėmė identifikuotis su lietuvių tauta. Atsirado aktyvus, nors ne itin gausus, tautinis baltarusių elitas. Su lenkų kultūra ir tauta susitapatino ne tik dvarininkų ir krikščioniškosios inteligentijos palikuonys, bet ir didžioji dauguma Vilniaus apylinkių prastuomenės. Vilniaus krašte gyveno ir kitų etninių religinių grupių žmonės: žydai, rusai, totoriai, karaimai. Kontrastai ir įvairovė stebėtini. 1919-1920 m. Vilniaus krašte baltarusiai bandė įgyvendinti „Vakarų Baltarusijos“ koncepciją, lietuviai – padaryti Vilnių savo etninės valstybės sostine. Lenkų visuomenė, nors nevieninga, galų gale pasisakė už priklausymą naujajai Lenkijai. Lietuvių organizacijos tuomet ėmėsi lietuvių visuomenės telkimo, jos atribojimo nuo bet kokios lenkų įtakos, tautinės savimonės stiprinimo, mėginimo įtikinti, kad Lenkijos valdžia tik laikina. Dėl Kauno įtakos vengta dalyvauti Lenkijos valstybės politiniame gyvenime. Tarpukariu pastangos stiprinti lenkišką rytinių pakraščių pobūdį ir išvengti kaltinimų antivalstybiniu nusistatymu negatyviai paveikė vaivadijos administracijos bei dalies lenkų visuomenės ir tautinių mažumų santykius. Lietuviai ir baltarusiai praktiškai neteko tautinės švietimo sistemos ir tautinių švietimo organizacijų struktūros. Nors nuo 1938 m. galima kalbėti apie tam tikrą padėties pagerėjimą, kalbant apskritai, tarpukaris labai apsunkino lenkų ir baltarusių bei lenkų ir lietuvių santykius Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.Reikšminiai žodžiai: Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkų okupuotas Vilnius; Nacionalinė mažuma; Tauta; Tautiniai santykiai; Vilniaus baltarusiai; Vilniaus kraštas; Vilniaus lietuviai; Vilniaus žydai; Vilnius; Ethnic Relations; Lithuania; Nation; National minority; National relations; Vilnius; Vilnius Region; Vilnius under Polish Occupation; Vilnius' Belorussians; Vilnius' Jews; Vilnius' Lithuanians.

ENAt the beginning of the 19th c. Vilnius Region was the periphery of Polish, Lithuanian and Belarusian languages, and Vilnius was an important centre of Polish and Jewish cultures. The majority who spoke Lithuanian began identifying themselves with the Lithuanian nation. An active, although not particularly numerous, ethnic Belarusian elite emerged. Not only the descendants of nobility and Christian intelligentsia, but also the majority of commons from Vilnius environs identified with the Polish culture and nation. Vilnius region was also inhabited by other ethnic religious groups: Jews, Russians, Tartars, Karaites. In 1919–1920, Belarusians attempted to implement the “Western Belarusian” concept in Vilnius Region, whereas Lithuanians tried to make Vilnius the capital of their ethnic state. Polish society, although not united, finally spoke for belonging to the new Poland. Lithuanian organisations started rallying Lithuanian society and disassociating them from any Polish influence, strengthening of national self-awareness, and an attempt to convince that Polish government is temporary. Due to Kaunas influence, they avoided taking part in the political life of the State of Poland. During the interwar period, the efforts to consolidate the Polish character of the eastern periphery and avoid accusations of being set against the state negatively affected the relations of voivodeship administration, part of Polish society and ethnic minorities. Lithuanians and Belarusians were practically deprived of the national education system and the structure of national education organisations. Although from 1938 the situation slightly improved, the interwar period in general very aggravated the relations of Poles and Belarusians and Poles and Lithuanians on the eve of World War II.