Bendrinė kalba : tarmės pasirinkimas ir kodifikacija katalikiškoje ir pasaulietinėje periodikoje (1889-1905)

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėBendrinė kalba : tarmės pasirinkimas ir kodifikacija katalikiškoje ir pasaulietinėje periodikoje (1889-1905)
Kita antraštėStandard Lithuanian of secular and catholic periodicals: the choice of the dialect and the need for codification (the end of the nineteenth century to the beginning of the twentieth century)
AutoriaiVenckienė, Jurgita
LeidinyjeArchivum Lithuanicum . 2006, t. 8, p. 9-42
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTBendrinė lietuvių kalba; Tarmės parinkimas; Kodifikacija; Ortografija; Periodika
ENStandard lithuanian; Choise of the dialect; Codification; Orthography; Periodical
Santrauka / Anotacija

LTXIX a. pab. pasauliečiai ir katalikai dvasininkai kūrė savo rašomąją kalbą. Straipsnyje analizuojama jų viešosios aplinkos kalbos raida; siekiama nustatyti, kada vienas iš modelių buvo pripažintas prestižiškesniu. Didžiausias dėmesys skiriamas tarmės pasirinkimui ir kodifikacijos poreikio atsiradimui. Abiejų aptariamųjų grupių periodiniuose leidiniuose dėl kai kurių formų dar svyruota ir pasirinkus tarmę lietuvių bendrinės kalbos pagrindu. Tačiau matyti stiprėjantis pasauliečių kuriamas standartas. Sąmoningu dvasininkijos posūkiu nuo Kazimiero Jauniaus gramatikos galima laikyti 1893 m., kai Žemaiczių ir Lietuvos Apžvałgos redaktorius Kazimieras Pakalniškis nusprendė nebetaisyti autorių pavartotų formų. Tarmės pasirinkimo aspektu pasauliečių kalba dvasininkams turėjo atrodyti pagrįstesnė – Varpą leido vakarų aukštaičiai, tad geriau pažįstantys rašomajai kalbai pasirinktą tarmę. Dėl ortografijos konkuruota labiau. Kai kurių formų „pasaulietišką“ rašybą dvasininkai pradėjo toleruoti nuo 1893 m., tačiau dėl grafikos nesutarta ilgiau. Mat pasauliečiai pradėjo ortografijos reformą, siekdami atsisakyti tradicinių lenkiškų rašmenų. Katalikiškoje aplinkoje tokiam pakeitimui nepritarta, motyvuojat naujų rašmenų neįprastumu skaitytojams. Pasauliečių standartas dvasininkų modelį galutinai nugalėjo 1900 aisiais, kai Tėvynės Sargo redaktorius Juozas Tumas susipažino su pasauliečių autoriteto Jono Jablonskio gramatikos rankraščiu ir nusprendė jos laikytis. [Iš leidinio]

ENAt the end of the 19th century the secular and Catholic intellectuals were separately developing their written language models. The article presents the analysis of the development of language of public arena and aims at establishing when one of the models gained prestige with the main focus on the selection of the dialect and the rise of the need for codification. Linguistic features in secular and Catholic periodicals varied even after the choice of the dialect for Standard Lithuanian. However, the secular standard was gaining grounds faster and in 1893 the Catholic clergy turned away from Kazimieras Jaunius’ grammar. (The priest Kazimieras Pakalniškis, the editor of Žemaičių ir Lietuvos apžvalga, decided not to correct forms used by the authors.) For the clergy the language of secular intellectuals seemed more grounded in the choice of dialect. The competition over orthography was harsher. The “secular-style” writing of some forms was tolerated by the clergy from 1893 on. But secular intellectuals had started the reform of the orthography with the goal of rejecting the Polish way of writing. The change of traditional characters had been rejected in the Catholic environment since the new characters were thaught to be unfamiliar to the readers. The secular standard finally triumphed in 1900 when Juozas Tumas, the editor of Tėvynės Sargas, got acquainted with the draft grammar by the secular linguistic authority Jonas Jablonskis and decided to follow it.

ISSN1392-737X
Mokslo sritisKalbotyra / Linguistics
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/2576
Atnaujinta2020-07-21 15:37:20
Metrika Peržiūros: 6    Atsisiuntimai: 3