Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos

LTŠioje knygoje, kurios pavadinimui pasirinkta anamorfozės metafora, tyrinėjamos kintančios tikrovės, socialumo ir subjektyvumo sampratos postmodernistinėje filosofijoje. Anamorfinio iškraipymo logika įžvelgiama postmodernaus proto antinomijose: viena vertus, postmodernizmo filosofija konstatuoja daugiasluoksnį tikrovės nuvertėjimą. Kita vertus, postmodernizmo praktikų įvairovėje objektas išstatomas tiesiogiai. Atskleidžiamas postmodernistinei kultūrai ir menui būdingas liguistas potraukis tikrovei. Tikrovės problema diagnozuojama ir Lietuvos kultūros kritikos kontekste. Socialinėje plotmėje anamorfozė įgyja ektopijos, heterotopijos, utopijos formas. Tokios „negrynos“ mąstymo formos rodo kintančią socialinę realybę, kuriai būdingi skirtingų plotmių persiklojimai, prasmių susiliejimai. Socialiniai fenomenai nėra tai, ką galime suvokti objektyviai: socialinė erdvė organizuojama pagal retorikos dėsnius, čia nuolat piktnaudžiaujama prasmėmis ir įvairiomis simuliakro formomis. Etikos plotmėje taip pat pastebimas objektyvumo kriterijų nykimas: moralės dėsniai tarsi jau nieko nesako postmoderniam subjektui. Etinis santykis tampa įmanomas tik kaip egzistuojančių įstatymų transgresija. Šis principas tampa savotiška etine anamorfoze: tik tuomet, kai moralės dėsnis iškraipomas ar peržengiamas, aktualizuojamas jo tikrasis turinys. Vizualumo plotmėje anamorfozė atkreipia dėmesį į tai, kas neregima – žvilgsnį ir juo įgyvendinamą prievartą. Psichoanalizės diskursas sudaro pagrindą vizualumo kritikai, kuri dekonstruoja dominuojančią vizualinę fantaziją.

ENThe book entitled after a metaphor of anamorphosis explores the concepts of changing reality, sociality and subjectivity in postmodern philosophy. The logic of anamorphic distortion is seen in the antinomies of postmodern mind: on the one hand, postmodern philosophy states a multi-layered degradation of reality. On the other hand, the object is exposed directly in the diversity of postmodernism practices. A sickly craving for reality characteristic of postmodern culture and art is revealed. The problem of reality is also diagnosed in the context of Lithuanian culture criticism. On a social plane anamorphosis acquires the forms of ectopia, heterotopia and utopia. These “non-pure” forms of thinking show the changing social reality which could be characterised by overlapping different planes and convergence of meanings. Social phenomena are not what we can perceive objectively: social space is organised according to the laws of rhetoric; meanings and various forms of simulacrum are constantly abused here. Disappearance of objectivity criteria is also observed on an ethic plane: morality laws as if say nothing to the postmodern subject. Ethical relationship becomes possible only as the transgression of existing laws. This principle becomes kind of an ethnic anamorphosis: only when the morality law is distorted or violated, its actual content is realised. On a visual plane anamorphosis draws attention to what is invisible – a look and coercion realised through it. The psychoanalysis discourse forms the basis for the criticism of visuality, which deconstructs the dominating visual fantasy.