Vytauto Didžiojo muziejus geismas

LTStraipsnyje Vytauto Didžiojo muziejaus pastato slėpiningumas nagrinėjamas pasitelkiant psichoanalizės prieigą. Argumentuojama, kad tiek muziejaus architektūra, tiek ir ją medijuojantys vaizdai ir naratyvai yra realybės vaizdavimo konstruktai. Tyrimas kontekstualizuojamas ieškant muziejaus architektūrinės koncepcijos sąsajų su kai kuriomis socialinėmis ir meninėmis Vakarų kultūros programomis, lėmusiomis modernybės raidą pastarųjų 300 metų laikotarpiu. Monumentalumo auros dekonstravimas yra būdas suvokti muziejaus prieštaras, žyminčias diskursyvią subjekto ir objekto santykio erdvę. Ši fragmentiškų vaizdų gamybos ir jų tarpusavio žaismės erdvė atskleidžiama, viena vertus, kaip reiškianti tik savo pačios nuolatinį vyksmą, kita vertus, kaip palaikanti subjekto geismą. Tai leidžia Vytauto Didžiojo muziejaus modernumo požymius atrasti jo reprezentacijų lauko struktūroje, o ne objekto formos referentiškume.

ENBy applying concepts of psychoanalysis to the research of architecture, this article delves into the uncanny of the Vytautas the Great museum in Kaunas. Both architecture of the museum as well as its mediated images and narratives are constructs of representation and should be understood in those terms. The analysis is contextualized by linking the architectural programs of the museum to some of social and artistic programs of Western culture which had great importance to the development of modernity during last three hundred years. Through deconstruction of the aura of monumentality, the contradictions of the museum are revealed in its discursive space of subject and object relations. This fragmented space of image construction and interplay is further discussed as signifying its own continual movement. This leads to conclusion that modernity of Vytautas the Great museum should be detected in its structure of references, and less so in its style as referencing the form of the object.