Pagonių žemaičių įvaizdis Kryžiaus karo epochos rašytiniuose šaltiniuose

LTKryžiaus karo epochos rašytiniai šaltiniai, kuriuose aprašomi žemaičiai, neatskiriami nuo Viduramžių raštijos, formavusios pagonių vaizdinį, remiantis anksčiau įsitvirtinusiais ir / arba iš Šventojo Rašto (iš dalies ir antikinių kūrinių) ateinančiais šablonais ir pagonių vaizdavimo modeliais (interpretatio Christiana ir interpretatio Romana). Remiantis šiomis klišėmis ir modeliais, reikia kalbėti apie dvi pagonių grupes - vadinamuosius „naiviuosius / geruosius“ ir „bloguosius / piktuosius“ pagonis, turint omenyje, kad būta ir trečiosios grupės - asimetriško „gerumui“ arba „blogumui“ pagonių vaizdavimo. Priklausomai nuo rašytinių šaltinių specifikos, autorių ar sudarytojų tikslų, užsakovų preferencijų ir daugelio kitų niuansų, teigiamą arba neutralų pagonių žemaičių vaizdinį pateikė kanonų teisės teoretikai (pvz., Paulius Vlodkovičius) ir taikiųjų misijų tarp pagonių propaguotojai, „naiviųjų / gerųjų“ pagonių vaizdinį formavę remdamiesi Šventuoju Raštu ir jo komentarais. Pagonių žemaičių (ir apskritai visų pagonių) „naivumas / gerumas“ buvo susietas su jų troškimu pažinti tikrąjį Dievą, taigi, išganymo viltimi, jų gebėjimu elgtis, kaip reikalauja dieviškieji įstatymai, o vienintelis tokių žemaičių trūkumas tebuvęs tikrojo Dievo nepažinimas, ateinąs iš „antikinio paveldo“ (Jafeto palikuonių, graikų ir romėnų). Tokia mintis ypač ryški vadinamajame „Žemaičių skunde“ (Propositio Samagitaruni) ir tuose šaltiniuose, kuriuose aiškiai pasisakoma už taikią pagonių evangelizaciją. Neigiamas pagonių vaizdinys taip pat tiesiogiai siejamas su Šventuoju Raštu ir jo interpretacijomis, tačiau, skirtingai nuo teigiamų ir / ar neutralių pagonių, tam tikros pagonis žemaičius charakterizuojančios savybės sietos tiesiogiai su „prigimtiniu“ pagonių polinkiu į nuodėmes, pyktį, įsiūtį, klastą, bedieviškumą ir pan.Toks pagonių žemaičių „patologinis“ polinkis į nusikaltimus kyląs iš žemaičių „prigimtinio“ bendradarbiavimo su velniu, o neretai pagonys vadinami velnio vaikais (sūnumis) (filii Belial) arba apskritai Kristaus kryžiaus priešais (inimicos crucis Christi). Dėl piktosios dvasios poveikio žemaičiai, sudarę velnio kariuomenę, aktyviai su juo bendradarbiavę ir visaip kiek įmanydami kenkę krikščionims, sudariusiems Dievo vaikų kareiviją. Kurdami neigiamų pagonių žemaičių (kaip ir apskritai visų pagonių) vaizdinį, kronikininkai bandė pateisinti krikščionių vykdytus karo žygius į Žemaitiją (podraug ir į Lietuvą). Svarbu pabrėžti ir tai, kad pagonių žemaičių vaizdinys, kurtas remiantis interpretatio Christiana ir interpretatio Romana modeliais, nei „naiviųjų / gerųjų“, nei „piktųjų / blogųjų“ pagonių atveju beveik nieko bendra neturėjo su tikromis, kaip galime įsivaizduoti, žemaičių charakteristikomis. Į pagonių žemaičių vaizdinį Kryžiaus karo epochos rašytiniuose šaltiniuose reikia žiūrėti kaip į viešojo diskurso sferoje funkcionavusius vaizdinius, mažai kuo besiskiriančius iš kitų Viduramžių raštijoje aptinkamų pagonių aprašymų. Kryžiaus karo epochos žemaičių „blogumas“ arba „gerumas“ priklausė nuo to, ar šaltinių autoriai į žemaičius žiūrėjo kaip į priešus (velnio bendrininkus), ar kaip į iš nežinojimo klaidingai gyvenusius naivius pagonis, t. y. buvo susijęs arba su žemaičių atsivertimo siekiu, arba su užkariavimu. [Iš teksto, p. 155]

ENThe article, based on written sources and historiography, examines the image of pagan Žemaitijans in the epoch of the Crusades, formed on the basis of the interpretatio Christiana and interpretatio Romana models. It should be noted that, in a general sense, the image of pagan Žemaitijans in the Medieval writings accounts merely for a part of the formed image of pagans, adapted to Žemaitijans (as well as Lithuanians), without specifically seeking to refine Žemaitijan (Samogitian) ‘ethnographic’, cultural, or religious characteristics. The image of Žemaitijans (and Lithuanians) also became part of the propaganda directed against pagan opponents. When portraying Žemaitijans, the Teutonic Order relied on certain cliches which were, on the one hand, well-established in Medieval Europe and, on the other hand, intended for the users of knightly and fighting Church culture, capable of coming to Prussia and participating in the so-called Utaeunreisen, i.e. in the campaigns against Lithuania, and simultaneously Žemaitija. In the latter case, we must speak of the Žemaitijan image as merged with the stereotypes of the Crusades-predetermined knightly culture, supported not only by the heralds of the Teutonic Order, authors of chivalric romances, and chroniclers, but also by the representatives of the fighting Church, who either directly or indirectly contributed to the dissemination of the idea of the Crusades against pagans. Indirectly, through the opportunities provided by the Christian and pagan relationships, canon law theorists and missionaries were also able to disseminate, and did disseminate, a certain understanding of the non-Christian communities that still existed on the outskirts of Christianity and that in one or another way had to be communicated with by the Christian world representatives, whoever they could have been: merchants, townspeople, the clergy, or knights.The works of canon law theorists presented a pagan image based on the Holy Scripture, which differed from the one that emerged under the influence of the knightly culture; it was, one might say, more ‘neutral’ or at least not exclusively negative, presenting the pagans as ‘naive / stupid,’ or even as quasi-Christians, and was more hopefully directed toward the possible conversion of the pagans than towards their conquest. The first part of the article focuses on the image of Žemaitijans, coming from the Holy Scripture, as ‘naive / stupid’ pagans. The Bible presented the so-called natural / forest paganism, die silvensis ydolatria image, which was reflected in die 13th through 15th century written sources on Žemaitijans and other Balts populations. Their authors related the hope of pagan conversion to the true history, which started with the beginning of salvation (thus turning die history of the people’s salvation into true history). Thus, the author of the Pavest' mmennych let [The Tale of Bygone Years], anonymous authors of the Chronograph of 1262 and the manuscript of On the Origin of the Tartars, Jan Dlugosz, and the author (or authors) of the so-called Samogtian Complaint (Propositio Samagitarum) promised the hope of salvation of pagan Žemaitijans (and Lithuanians) through the maintained image of ‘naive / good’ pagans. Based on the the legends of Greek and / or Roman origin, or on the story on the descendants of the biblical Japheth, or simply on the notion that Žemaitijans were created in the image of God (as emphasised in the Propositio Samagitarum'), those authors associated ‘naive / good’ Žemaitijans (and Lithuanians) with antiquity and its ‘heritage’.Such Žemaitijans were portrayed as having adopted some Greek and I or Roman customs (such as the cremation of the dead) due to their ‘stupidity’ and ‘inexperience’, yet they just had to be pointed out their mistakes in order to be ready to happily convert into Christians. In other words, the ‘stupidity’ of Žemaitijans was associated with mistakes and the hope, upon correcting them, of incorporating them into the history of the nations to be saved through missionary work. The opposite was the image of ‘bad / evil’ pagans, which is dealt with in the second part of the article. The anger, treachery, and fury of Žemaitijans in the sources of the epoch of the Crusades (and especially in the Livonian Rhymed Chronicle, in the chronicles of Peter of Duisburg, Wigand of Marburg Nikolaus von Jeroschin, and in the Old Chronicles of the Grand Masters) were presented as direct activity of the devil, while Žemaitijans themselves (as well as Lithuanians) were called children / sons of the devil filii Pelial) or enemies of the cross of Christ {inimicos crucis Christl) who needed to be fought against with arms and all other possible means. The crimes incriminated to Žemaitijans in the formed image of the ‘bad / evil’ pagans were not considered to be ‘naive’ mistakes that only needed to be corrected; they were believed to be a direct consequence of cooperation with the evil spirit. And the evil spirit had to be fought against, and therefore the anger of Christians (the Teutonic Order and its supporters) towards Žemaitijans in the above mentioned chronicles was opposed to the fury of pagans: only the anger of the Christians was considered as divine, inspired by God, and that of the pagan Žemaitijans, as Satanic, inspired by Satan. [...]. [From the publication]

• Baltų mitologemų etimologijos žodynas. T. 2, Sūduvių knygelė / Rolandas Kregždys. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020. 652, CLXXVIII p.
• Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai / sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996-2005. 4 t. (743, 821, 839, 282 p.).
• Dingęs šventybės pasaulis : dievai ir šventieji XVI a. Žemaitijoje : Jono Lasickio knygos interpretacija / Vytautas Ališauskas, Pranas Vildžiūnas. Vilnius : Aidai, 2009. 216 p.
• Jono Lasickio pasakojimas apie žemaičių dievus : tekstas ir kontekstai / Vytautas Ališauskas. Vilnius : Aidai, 2012. 190 p., [1] iliustr. lap.
• Krikščionybės kelias į Lietuvą : etapai ir problemos / Mečislovas Jučas. Vilnius : Baltos lankos, 2000. 190 p.
• Krikščionybės Lietuvoje istorija / sudarytojas Vytautas Ališauskas. Vilnius : Aidai, 2006. 595 p.
• Lietuvių ir vokiečių taikaus bendravimo bruožai XIV a. karo sūkuryje / Darius Baronas. Lituanistica. 2010, Nr. 1/4, p. 2-18.
• Lietuvių kilmės iš romėnų legenda kultūrinės integracijos šviesoje / Sigitas Narbutas. Senoji Lietuvos literatūra. 2004, 17, p. 286-315.
• Lietuvių kilmės iš romėnų teorijos genezė ir ankstyvosios Lietuvos vardo etimologijos / Kęstutis Gudmantas. Senoji Lietuvos literatūra. 2004, 17, p. 245-269.
• Lietuvos pergalė Šiaulių (Saulės) mūšyje 1236 m : mūšio tarptautinė reikšmė, atminties tradicija, mūšio laukas ir memorialas / Romas Batūra. Šiauliai : Saulės delta, 2005. 138 p.