Aisčių praeities keliais : recenzija

LT2020 m. pasirodžiusi archeologo Eugenijaus Jovaišos knyga Kapai ir žmonės yra bandymas iš dalies subjektyviai, bet kartu ir remiantis savo ilgamečiais tyrinėjimais, prašnekinti mūsų protėvius, gyvenusius I tūkstantmečio pirmojoje pusėje ir viduryje. Autorius neabejoja dėl jų bendro vardo – aisčiai, kurį pagrindė iki šiol pasirodžiusiuose trijuose fundamentaliuose Aisčių tomuose ir tais pačiais metais, kaip aptariama knyga, išleistoje juos apibendrinančioje monografijoje anglų kalba. Knyga "Kapai ir žmonės" – tai bandymas atsiriboti nuo ankstesnėse knygose vyravusio akademinio kalbėjimo stiliaus ir pereiti prie subjektyvesnio pokalbio su skaitytoju, nevengiant asmeninių potyrių ir emocijų. Autorius tarsi nori atskleisti ne tik „objektyvų“ praeities vaizdą, bet ir grynai asmeninę savo tyrinėjimų pusę, todėl kiekvienam pokalbiui atsispiria nuo savo tyrinėtų kapinynų, paaiškindamas ir savo asmeninį santykį su jais. Tai lemia ir visą knygos struktūrą, nes apie aisčius čia kalbama ne chronologine jų istorinės raidos tvarka, o pagal kapinynų tyrinėjimų chronologinę seką. Kiekvienas kapinynas tampa atskiros istorijos priežastimi, o iš viso aprašyti 8 kapinynai, tyrinėti 1975–2006 m. istorinėje Žemaitijoje, arba Vidurio Lietuvos ir Nemuno žemupio archeologinių kultūrų teritorijoje (apie 1974 m. savo tyrinėtą Muoriškių pilkapyną Biržų rajone autorius tik užsiminė dėl paralelės su Dauglaukiu (p. 214, 250), jo atskirai neaprašinėdamas, – jo radinių katalogą neseniai paskelbė Karolis Duderis). [Iš teksto, p. 360]