Filosofinis Lietuvos jėzuitų įdirbis Apšvietos epochoje: Cicerono ir Senekos vertimai

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Filosofinis Lietuvos jėzuitų įdirbis Apšvietos epochoje: Cicerono ir Senekos vertimai
Alternative Title:
Philosophical work of the Lithuanian jesuits in the Age of the Enlightenment: translations of Cicero and Seneca
In the Journal:
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2022, t. 45, p. 57-81
Keywords:
LT
18 amžius.
Summary / Abstract:

LTStraipsnis skirtas gilesniam Lietuvos jėzuitų intelektualinės veiklos istorijos pažinimui, būtent vienam jos aspektui XVIII a. antroje pusėje. Šis periodas, kaip žinoma, sutapo su Apšvietos kultūrinės-pasaulėžiūrinės epochos sklaida. Rūpimas aspektas apibrėžtinas taip: jėzuitų indėlis į Lietuvos filosofiją Apšvietos epochoje. Įvairių sričių Lietuvos ir Lenkijos istoriografijose jėzuitų santykis su Apšvieta (ir šios epochos raiškos būdais – pastoracija, edukacija, mokslu, etika, estetika, taip pat filosofija, etc.) vertintas nevienareikšmiškai. Tendencingo „antijėzuitinio stereotipo“ genezė yra pelniusi rimtų tyrinėjimų, o nuo fundamentalaus Stanisławo Bednarskio darbo apie Jėzaus Draugijos prisikėlimą iš intelektinio nuosmūkio nėra abejojama, kad ši vienuolija prieš kasaciją 1773 m. vėl buvo kultūrinės, dvasinės veiklos priešakyje. Pastarųjų dešimtmečių Liudwiko Piechniko ir kitų istorikų darbai „juodosios jėzuitų legendos“ temą, regis, yra užbaigę. Vis dėlto faktai liudytų, kad dvasinio gyvenimo lyderystė XVIII a. iš jėzuitų rankų Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) tikrai išsprūdo. Dėl to kaltas ne tik panaikinimas, po kurio jos nariai veikė jau tik kaip „eksjėzuitai“ ir savo vardu nebegalėjo organizuoti naujų viešojo gyvenimo iniciatyvų. Neginčijama iškili, lenkų istoriografijoje plačiai nagrinėta aplinkybė – pijorų ordino pradėta ir įgyvendinta modernizacinė švietimo ir ugdymo reforma (siejama su jos „kalviu“ Stanisławu Konarskiu), teikusi gaires žymiosios Tautinės Edukacinės Komisijos veiklai. Visuotinai sutariama, kad Lietuvos ir Lenkijos intelektiniame gyvenime XVIII a. antroje pusėje pijorai, vadinti „mokytojų ordinu“, dominavo – tai locus communis ATR istoriografijose.Kai kuriose svarbiose Apšvietos dvasinio gyvenimo sferose, antai filosofijoje, Lietuvos jėzuitų pėdsakas apskritai nėra įžvelgiamas. Paskutinis žymesnis Vilniaus jėzuitas filosofas esą buvo Antonijus Adamas Skorulskis (1715–1777), beje, Alma Mater Vilnensis rektorius. Nors ir atstovavęs greitam naujųjų amžių filosofijos ir gamtos mokslų recepcijos proveržiui (pastarojo aplinkybės nagrinėtos 1933 m. Bednarskio veikale), jis, rašęs lotyniškai, švietėjams nepriskiriamas. Nuomonei, kad XVIII a. jėzuitai vien tik „pureno dirvą“ Apšvietai, bet patys šiai formacijai nepriklausė (ir jai savęs nepriskyrė), atstovavo Romanas Plečkaitis. Gaji tyrimais giliau negrįsta nuomonė, kad Tautinei Edukacinei Komisijai filosofiją pašalinus iš studijų programų, ši „mokslų motina“ kelis dešimtmečius Lietuvoje apskritai apmirė, jos nebebuvo. Šio straipsnio tikslas – kvestionuoti įvardytą nuomonių ir tyrimų situaciją bei atskleisti iki šiol ignoruotą filosofinio jėzuitų indėlio nišą mūsų „modernybės slenksčio“ epochoje. [...]. [Iš teksto, p. 57-58]

ENThe purpose of this article is to reveal the contribution of the Jesuits to Lithuanian philosophy in the Age of the Enlightenment. The study rests on the assumption that translations of foreign authors into the national language (in the eighteenth century, it was Polish) are still a poorly used resource in reconstructing the real historical situation of culture (especially philosophical culture). There exist arguments that in the Age of the Enlightenment, translations were a particularly significant segment of intellectual culture. A representative sample of it is identified: in the second half of the eighteenth century in Lithuania, Cicero and Seneca were the most translated and published authors (all publications are presented in the table). The circumstances of this phenomenon are discussed in the article, and it was established that in three-fourths of cases, the works by Cicero and Seneca were translated by the Jesuits. The study makes it possible to see that it was the members of the Jesuit Order who were the actual initiators of the Enlightenment in Lithuania, and at the end of the Saxon period formulated (on the occasion of translations) the content of the mature philosophy of the Enlightenment. In this way, the conclusions of Polish scholars regarding the resurrection of the Jesuits of the Republic of the Two Nations from intellectual stagnation in the middle of the eighteenth century are confirmed and new additional hypotheses are put forward. The aim was to determine the place that the direct reception of the abovementioned classics of Antiquity occupied in the structure of the philosophy of the Enlightenment.Enabled by research to date, the article presents the philosophical panorama of the Age of the Enlightenment in Lithuania, and translations of Cicero and Seneca allow this panorama to be fundamentally adjusted: qualitatively (in terms of the number of both publications and pages), their corpus exceeded the volume of the philosophy of the so-called Christian Enlightenment (which included physiocracy and Wolfianism) and the writings of the libertine underground. Examination of the specifics of the translations allows to note that the relationship with the translated authors was dialogical. These translations introduce the phenomenon of paratexts, i.e., introductions, comments, and footnotes. Hypotheses are raised about the eventual significance of Ciceronianism and Seneca’s stoicism for the sunset society of the Grand Duchy of Lithuania. These trends are said to have correlated with the aesthetics, ethics, metaphysics, and pedagogical and political thought of the Christian Enlightenment. The study firmly allows adding two Jesuits to the canonical list of philosophers of the Lithuanian Enlightenment (until now, it did not feature any members of the Jesuit Order): Juzef Bareika (Józef / Jozephus Boreyko, 1729–1765) and Dovydas Pilkauskas (Dawid Zygmunt Pilchowski, 1735–1803), prefects of the Collegium Nobilium of the Jesuits of Vilnius, who were translators and commentators of Cicero and Seneca. [From the publication]

ISSN:
1392-0502
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/99504
Updated:
2023-03-31 16:21:57
Metrics:
Views: 29    Downloads: 1
Export: