Ar ganymo, medžioklės ir žvejybos dainos - tik "vargo ir šelmystės dainos"? recenzija

LTĮvadiniame straipsnyje „Vargo ir šelmystės dainos“ P. Krikščiūnas aptaria visų trijų dainų grupių ypatumus, prieš tai pasidalydamas keliomis bendro pobūdžio įžvalgomis: „Nelabai suklystume kai kurias dainas (pvz., naktigonių, medžioklės) pavadindami laisvalaikio ar pramogų dainomis“; skelbiamas dainas apie ganymą, medžioklę ir žvejybą „galėtume pavadinti atviros erdvės darbų ar su gyvūnija susijusių verslų dainomis“ (ten pat). Visoms dainų grupėms apžvelgti šiame straipsnyje paskirti savarankiški skyreliai, atkreipiant dėmesį į tai, kad „kiekviena dainų grupė turi savitą istorinį kontekstą ir etnologinį podirvį“ (ten pat). Bandydama įvertinti tiek tome skelbiamą tautosakos medžiagą, tiek ir kruopštų parengėjų nuveiktą darbą, į ganymo, medžioklės ir žvejybos dainas žvelgsiu kiek kitokiu žvilgsniu – daugiau etnomuzikologės akimis. Manyčiau, kad toks žiūros kampas padės šiek tiek kitaip suvokti ir įprasminti leidinyje paskelbtą tautosaką. [Iš teksto p. 172]Baigdama naujausio Dainyno tomo apžvalgą, norėčiau pasveikinti jo parengėjus Povilą Krikščiūną ir Živilę Ramoškaitę (muzikinės dalies „tvarkytoją“), sėkmingai išnagrinėjusius tris sudėtingas ganymo, medžioklės ir žvejybos dainų bylas. Ypač reikšmingos P. Krikščiūno pastangos ne tik aptarti įvarius teksto motyvus ir jų sampynas, bet ir atspindėti etnografinius, istorinius, tautosakinius aptariamų kūrinių kontekstus, nurodyti jų raidos ypatumus ir kaitos bruožus, atskleisti tarpžanrinius dainų ryšius, sąsajas su kitų amžiaus grupių repertuaru (pavyzdžiui, piemenų dainų atveju – su pusbernių, bernų ir suaugusiųjų). Žavi jo rašymo „tonas“ – ne sausa mokslinė, bet gyva kalba, todėl tarsi „girdime“ kalbant patį, neretai linkusį į šaipokišką stilių, folkloristą. Ir vis dėlto nevisiškai sutikčiau su apibendrinančiomis P. Krikščiūno mintimis, esą dainos, seniau buvusios ryškia valstietiškos kultūros dalimi, lydėjusios tradicinį ūkininkavimą, lieka knygose, archyvų rankraščiuose, garso įrašuose, saugodamos ne tik tarsi atgyvenusią skausmingą vargo gaidą, bet ir nuoširdų, atvirai reiškiamą jausmą, giedrą, kartais net šaipokišką žvilgsnį į pasaulį, būdingą visoms senosioms mūsų dainoms. Suprantama, kad šiomis mintimis parengėjas ne tik atspindi pakitusią tradiciją, bet ir tarsi „pateisina“ savo įvadinio straipsnio pavadinimą „Vargo ir šelmystės dainos“. Pastarasis vis dėlto keltų abejonių. Nesinorėtų, kad šiame tome pirmą kartą taip gausiai skelbiama vertinga ir vis dar mįslinga tautosaka, ypač piemenų dainos, išsaugojusios daugybę kalendorinių ir agrarinių papročių reliktų, rodančios senas sąsajas su kitų tautų žemdirbystės ir gyvulininkystės ritualais, įgytų tik „vargo“ ir „šelmystės“ epitetus. [Iš teksto, p. 190]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių liaudies dainynas.

• Botagas. Darbo įrankis, papročių atributas, simbolis… ir muzikos instrumentas? / Daiva Račiūnaitė-Vyčinienė. Liaudies kultūra. 2012, Nr. 2, p. 33-58.
• Didžiosios pavasario šventės Kupiškio krašte / Arūnas Vaicekauskas. Kupiškis: naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai / vyriausioji redaktorė sudarytoja Aušra Jonušytė. Vilnius: Versmė, 2016. P. 927-947, 1194-1195.
• Lietuvininkų etninė muzika: tapatumo problemos / Lina Petrošienė. Klaipėda : Klaipėdos universiteto leidykla, 2007. 382 p.
• Lietuvių tautosakos kūrinių prasmės / Bronislava Kerbelytė. Kaunas : Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2011. 439 p.
• Žvejų dainos : žanro ir paplitimo problemos = Anglers' songs: problems of genre and distribution / Laura Lukenskienė. Lietuvos muzikologija. 2009, 10, p. 138-156.