Viešojo valdymo struktūra
LTViešasis valdymas šiuolaikiniame etape įvardijamas kaip naujasis viešasis valdymas, į kurį jis transformavosi iš XX a. pabaigoje, konkrečiai apie 1990 m., plačiai paplitusios, ypač anglosaksų šalyse, naujosios viešosios vadybos doktrinos. Kaip teigia Ch. Hood, naująją viešąją vadybą galima suprasti kaip būdą valstybės reikalams tvarkyti, evoliucionavusį iš tradicinio vėberinio administravimo ir įtvirtinantį naują požiūrį bei akcentus į politikos ir administravimo sąveiką, sprendimų priėmimą, viešojo ir privataus sektorių santykius, demokratinių valdymo procesų plėtrą. Naujoji viešoji vadyba praėjusio amžiaus pabaigoje tapo viešąjį sektorių modernizuojančių politinių, socialinių, teisinių ir administracinių pertvarkymų visuma, tačiau kaip parodė XX-XXI a. sandūros viešojo valdymo praktika, teoriniai naujosios viešosios vadybos principai valdymo praktikoje nebuvo efektyvūs ir racionalūs, o neretai net ir žalingi. Mokslinėje literatūroje viešasis valdymas suprantamas kaip plati valdžios ir valdymo institucijų veikla, jungianti politikos formavimą, sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimą realizuojant viešąsias programas ir projektus. Viešasis administravimas taip pat suprantamas, kaip valstybės tarnyba, profesija ir kaip akademinės studijos, arba kaip tam tikra atsakomybės rūšis, kurią turi įvairių lygių valstybės institucijos, viešosios organizacijos, sąveikoje su privataus verslo ir nevyriausybinių organizacijų parama vykdančios tam tikras funkcijas - viešosios politikos identifikavimą, jos rekomendavimą, įgyvendinimą bei strateginių uždavinių prognozavimą. Terminą viešasis valdymas lengviau apibūdinti kaip priemones, skirtas organizuoti, sutelkti žmogiškuosius, technologinius, finansinius ir informacinius išteklius, siekiant įgyvendinti įvairių socialinių grupių tikslus ir uždavinius.Siekdamos viešojo sektoriaus efektyvumo ir veiklos modernizavimo, viešosios organizacijos taiko įvairias technikas, metodus ir procedūras, kurių tikslas - pokyčių ir reformų valdymas globalioje aplinkoje geriau struktūrizuojant darbo procesus, stiprinant darbuotojų poreikių motyvacijas bei tobulinant veiklos vertinimo metodus. Autoriai, priimdami politinį ir teisinį metodą, vis tik pirmenybę atiduoda vadybinio metodo platesniam naudojimui viešojo valdymo procesų, tokių kaip planavimas, organizavimas, koordinavimas ir kt. metu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Viešasis sektorius; Viešasis administravimas; Viešoji politika; Public sector; Public administration; Public policy.
- Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje - XV a : sudėtis, struktūra, valdžia / Rimvydas Petrauskas. Vilnius : Aidai, 2003. 379 p.
- Tarpukario Lietuvos valdininkų įvaizdis ir jų veiklos efektyvumo problemos / Vainius Smalskys, Alvydas Raipa. Viešoji politika ir administravimas. 2003, Nr. 6, p. 73-80.
- Viešojo administravimo institucijų specialistų inovacinių gebėjimų ugdymas / Rolandas Strazdas, Eligijus Toločka. Viešasis administravimas. 2005, Nr. 3/4, p. 57-62.
- Viešosios politikos darbotvarkė: samprata, elementai ir formavimo modeliai / Erika Furman, Anželika Šerikova. Viešoji politika ir administravimas. 2007, Nr. 21, p. 102-111.
- Viešosios programos naujojo viešojo valdymo struktūroje / Antanas Bučinskas, Alvydas Raipa, Jurga Staponkienė. Tiltai. 2004, Nr. 2 (27), p. 1-10.
