Kompleksinio požiūrio svarba archeologinių odinių radinių rekonstravimui

• Lietuvių kalba / Lithuanian
• Anglų kalba / English

LTPrieš rekonstruojant archeologinius radinius svarbu sukaupti kiek galima daugiau informacijos apie originalius dirbinius. Nuo informacijos kiekio labai priklauso rekonstrukcijų kokybė ir jų pagrįstumas. Odinius archeologinius radinius dažniausiai sudaro daug tarpusavyje susiūtų detalių. Tik retais atvejais archeologams pavyksta rasti visas detales kartu. Restauravus radinį, dalis rekonstrukcijai atlikti reikšmingos informacijos „pradingsta“. Labai svarbu, kad laiku būtų sukaupiama visa reikalinga informacija, kuria naudojantis būtų galima pagaminti moksliškai pagrįstų senovinio dirbinio rekonstrukcijų. Tarp rekonstruojamų senųjų amatų Lietuvoje populiariausi kalvystė, juvelyrika, kaulo, rago, gintaro apdirbimas ir keramika. Tai yra tie amatai, kurių senovės amatininkų produkcijos pavyzdžių daugiausia publikuota mokslinėje spaudoje, o originalus ir dabar, ir seniau buvo galima apžiūrėti daugelio muziejų ekspozicijose. Odos radiniai - viena mažiausiai pažintų dirbinių rūšių. Sovietiniais laikais jų, kaip dažnai ir radinių iš medienos, pradedant Viduramžių laikotarpiu, archeologai nenorėdavo imti, įtraukti į radinių sųrašų, o muziejai - priimti saugojimui. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad iš karto nepasirūpinus šių radinių konservavimu, jie nepasiekdavo net muziejų saugyklų: sudžiūdavo, supelydavo, negrįžtamai deformuodavosi ir visam laikui netekdavo ekspozicinio vaizdo. Kartais tokie archeologų radiniai būdavo tiesiog paminimi tyrinėjimų ataskaitoje ir užkasami atgal į radimo vietų.Kaip patį ryškiausių pavyzdį galima paminėti žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus buvusioje karmelitų vienuolyno teritorijoje Kėdainiuose. Čia surasta daugxvn a. kultūriniam sluoksniui priskiriamų odos atraižų ir avalynės gamybos broko. Tyrėjų netgi manyta netoliese buvus batsiuvio, ko gero 1686 m. miesto inventoriuje nurodyto Petro Mukčio, dirbtuvę (Balčiūnas, Bertašius, 1990). Galima pasidžiaugti, kad šiuo metu Lietuvos muziejų darbuotojai suprato, kad odos radiniai gali būti sėkmingai užkonservuoti, o jau restauruoti užima svarbių vietų ekspozicijose. Mokslinė radinių rekonstrukcija pirmiausia remiasi radinių tyrimų medžiaga. Kokybiškoms rekonstrukcijoms pagaminti būtina turėti pakankamų informacijos kiekį. Kuo daugiau ir labiau įvairiapusės informacijos sukaupia tyrėjai, tuo daugiau jie turi galimybių pagaminti aukšto lygio rekonstrukcijų ar kopijų. Dėl šios priežasties labai svarbus kompleksinis požiūris į radinius ir įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Archeologinių dirbinių rekonstrukcija; Avalynė; Diržo krepšiai; Konservavimas; Oda; Odiniai radiniai; Radiniai; Rekonstrukcijos; Technologija; Archeology; Belt bags; Findings; Footwear; Leather; Leather finds; Preservation; Reconstruction of archeological finds; Reconstructions; Technology.

ENBefore the reconstruction of archaeological finds, it is important to gather as much information as possible about the original items. The quality of the reconstructions and their validity are strongly dependent on the amount of information. Leather archaeological finds usually consist of many interconnected parts. Only in rare cases archaeologists manage to find all the parts together. After the restoration of the find, part of the information significant for the reconstruction „disappears“. It is very important that all relevant information is accumulated in a timely manner, in order to make a scientifically reasonable reconstruction of an ancient article. Among the reconstructed old crafts in Lithuania the most popular are: smithery, jewelry, bone, horn, amber processing and ceramics. These are the crafts which examples made by ancient craftsmen are mostly published in the scientific press, while original articles, nowadays and before, are available in expositions of many museums. Leather finds are one of the least known types of articles. In the Soviet era, archaeologists were reluctant to take leather finds (often also wooden), starting from Medieval period, include them in the list of finds, and museums - were reluctant to take them for keeping.The main reason was that if these finds were not preserved immediately they did not even reach the museums' storage sites: they dried up, grew mouldy, became irreversibly deformed and permanently lost their presentable image. Sometimes such archaeological finds were simply mentioned in the research report and buried back into the place of the discovery. As the most striking example, we can mention exploratory archaeological research in the territory of the former Carmelites monastery in Kėdainiai. Many leather scraps and footwear production wasters from the cultural layer of the 17th century were found there. The researchers even thought that the workshop of shoemaker Petras Muktis was near, who, most likely, was the same person indicated in the inventory of the city, in 1686 (Balčiūnas, Bertašius: 1990). One can be glad that at present the employees of Lithuanian museums understand that leather finds can be successfully preserved, and, after the restoration, can take an important place in the expositions. The scientific reconstruction of the finds first of all relies on the finds research material. It is necessary to have a sufficient amount of information for the production of high-quality reconstructions. The more diverse information is gathered by the researchers, the more they have the capacity to produce a high-level reconstruction or copy. For this reason, an integrated approach towards discoveries and collaboration among specialists of different fields is essential. [From the publication]

• Avalynė Vilniaus Bernardinų bažnyčios freskose / Arūnas Puškorius. Archaeologia Lituana. 2012, t. 13, p. 151-161.
• Dingęs miestas : viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis / Mindaugas Bertašius. Kaunas : Technologija, 2013. 271 p.
• Diržių kapinynas žiemgalių kultūros kontekste / Ėrika Striškienė. Archaeologia Lituana. 2007, t. 8, p. 117-126.
• Kasinėjant 1986 metais Pajautos slėnį Kernavėje rastų odos dirbinių tyrimai / Arūnas Puškorius. Archaeologia Lituana. 2004, t. 5, p. 109-116.
• Renaissance footwear as a mark of social differentaition / Arūnas Puškorius. Archaeologia Baltica. 2012, t. 17, p. 158-170, VI.
• Seniausieji Lietuvos žaislai / Povilas Blaževičius. Vilnius : Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011. 240 p.
• Senojo odinio apavo terminija / Arūnas Puškorius. Lietuvos archeologija. 2007, t. 30, p. 229-256.
• Tarp kasdienybės ir prabangos: restauruoti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų archeologiniai radiniai / sudarytojas Arūnas Puškorius. Vilnius : Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2011. 127 p.
• The Footwear of Klaipėda dwellers in the 16th and 17th centuries / Ramunė Bračiulienė. Archaeologia Baltica. 2011, t. 16, p. 186-210.
• Viduramžių Klaipėda : miestas ir pilis, archeologija ir istorija : [Klaipėdai - 750] / Vladas Žulkus. Vilnius : Žara, 2002. 164 p.
• XVII amžiaus Žagarės miestiečių avalynė / Arūnas Puškorius. Archaeologia Lituana. 2015, t. 16 p. 84-101.