Lietuvos medinės pilys

LTŠios knygos tikslas - panagrinėti vėlyvuosius Lietuvos piliakalnius - senųjų medinių pilių vietas. Iki šiol Lietuvos medinės pilys buvo labiau žinomos iš negausių rašytinių šaltinių. Archeologai vėlyvųjų piliakalnių medžiagą panaudodavo siekdami atskleisti klasinės visuomenės kūrimosi procesus. Anksčiau mokslui labai trūko vėlyvųjų piliakalnių archeologinių tyrinėjimų, tačiau per pastaruosius dvidešimt trisdešimt metų ši spraga gerokai užpildyta. Tai leidžia suformuluoti problemas ir ieškoti atsakymų į daugelį mums rūpimų klausimų. Kartu veikia ir neišvengiamas kiekvieno išsamesnio tyrinėjimo dėsnis: pradėjus gilintis į turimą medžiagą, kyla aibės naujų problemų, spręstinų klausimų, atsiveria naujų tyrinėjimo krypčių. Dalis jų apžvelgta šioje knygoje, kita liko ateičiai. Dabartinės mūsų žinios yra nepilnos ir neišbaigtos pirmiausia dėl riboto šaltinių skaičiaus. Kiekvieni kasinėjimai ne tik teikia naujų atradimų, bet ir šiek tiek pakoreguoja ankstesnes išvadas. Pirma, rašytiniai šaltiniai nesuteikia mums pakankamai informacijos apie Lietuvos teritorijoje kažkada stovėjusias medines pilis, todėl sunku atsakyti į klausimą, kaip jos atsilaikė prieš išorės priešų smūgius ir apgynė Lietuvos valstybės branduolį - etninę Lietuvą. Šią istorinę išvadą mes žinome, tačiau kaip ir kokia kaina ji buvo pasiekta, dar nelabai aišku. Lietuvos pilys buvo vienas iš žūtbūtinės kovos su priešais frontų. Antra, mes beveik nieko nežinome apie pilių vaidmenį kuriantis Lietuvos valstybei bei telkiant jai baltų žemes. Galiausiai jau visai neaiškus yra jų vaidmuo gentinės epochos pabaigoje. Visais minėtais atvejais medinės pilys - vėlyvieji piliakalniai - glaudžiai susijusios su krašto ekonomine, politine bei karine padėtimi, kurią aiškinantis buvo naudojamasi vėlyvųjų piliakalnių teikiama medžiaga. [p. 3-4].

ENWooden Lithuanian castles have not survived, but memories about them are maintained by scarce written sources and preserved castle sites - hillforts. There was about 1000 hillforts in Lithuania. Not all of them had wooden castles. Quite a lot of hillforts fell into decay before the emergence of castles. In the beginning of the 19th century collection of data on hillforts began which gives a possibility to review several stages of their development. One of the most distinctive stages is the last one - the stage of wooden castles. The main source illuminating the emergence, evolution and decay of wooden castles is the material of archaeological investigations, supplemented and clarified by data of the historical sources. No special studies on Lithuanian wooden castles have been made yet, therefore a number of issues remain obscure. This is especially the case with territorial and chronological issues, as well as terminological definitions. With a view to clarity, this study covers only those wooden castles which are within the territory of present Lithuania, though the boundaries of today are not the historical ones. In terms of chronology, attention is concentrated on the 11th century-beginning of the 15th century, which can be identified with the Late (or New) Iron Age and the early Middle Ages (from the point of view of the history of Lithuanian Statehood). The concept of “wooden castles” is actually synonymous with “late hillforts”, as hillforts of the earlier period (1st millennium) had not developed into real wooden castles, whereas later wooden fortifications (military camps, mansions) could no longer be treated as castles.Up to 1992 inclusive, 84 hillforts of the 11th - beginning of the 15th century were investigated (Annex No.l). The material on some of these investigations is very uninformative or only partly preserved. Material on most of the excavated hillforts has not been published, the finds are being stored in Lithuanian museums and excavation reports kept in archives. Data on the investigation of merely 25 late hillforts was published. It is often difficult to interpret the material available due to the fact that insufficient consideration has been given to such aspects as the legacy of enemies in the cultural layers of hillforts, the level of destruction of these layers, the long usage period of hillforts, the small scale of investigations. Besides, hillforts were not treated as constituent parts of the complexes of archaeological monuments. Some data on late hillforts is obtained from accidental finds thereof as well as records of experimental archaeology and historical sources. In most cases, the latter only indicate names of castles on hillforts and the dates of erection and de- stmction thereof. A joint evaluation of all the available information on wooden Lithuanian castles gives a possibility to reconstruct the general view which is often rather incomplete and mosaic due to the shortage of sources.Wooden castles were first mentioned in written sources as early as the end of the 1st millenium. Data on them increase rapidly in the 13th-14th centuries Chronicles of the Order. Written sources of the 15th-18th centuries either reiterate data of the earlier sources or mention hillforts abandoned long ago. Interest in Lithuanian hillforts sprang up in the beginning of the 19th century. The title of the first investigator can be attributed to PVil- činskis (1799-1859), who excavated the Narkunai and Pakalniai hillforts in 1836. At the same time the first attempts to conceive the destination of these hillforts were made (E.Tiškevičius, EDubois de Montepereux, M.Baliński, T.Lipiński). The 2nd half of the 19th century witnessed widespread excavations of hillforts performed by various amateurs. The first list of hillforts was compiled by M. Valančius in 1872 (63 positions) and later updated and supplemented by other investigators (J.Basanavičius, F.V Pokrovskij, J.Radziukynas). At the end of the 19th century thorough scientific investigations of hillforts were started by T.Daugirdas (1852-1919) and continued by L.Krzywicki (1859-1941). The latter prospected about 200 different hillforts and carried out extensive investigations of 5 late hillforts. Some results of his investigations were published.