Alfonso Nykos-Niliūno vaidmuo Literatūros lankų redakciniame kolektyve

LTIš bendraamžių lietuvių egzodo rašytojų sudarytam LL žurnalo redakciniam kolektyvui reikėjo, kalbant Pierre‘o Bourdieu terminologija, susitaikyti su vis intensyvesnės konfrontacijos siauros skalės kultūros lauke sąlygomis. Atsižvelgiant į vadinamosios „oficialiosios literatūros“ rašytojų įtaką ir bendruomenėje susiformavusios socialinės hierarchijos slėgį, buvo pasirinktas redakcinio kolektyvo kaip nehierarchinės struktūros modelis. LL redakcijos archyvas neišlikęs, todėl galima remtis tik reakcijomis to laiko spaudoje, redaktorių tarpusavio korespondencija ir Alfonso Nykos-Niliūno publikuotais dienoraščio fragmentais. Maždaug iki 1955 m. Nyka-Niliūnas buvo neformalus žurnalo strategas. Siekdamas literatūros lauko atsinaujinimo ir „estetinės vertybių gradacijos“, jis siekė iš naujo įvertinti tarpukariu įsitvirtinusią neoromantinę tradiciją, apgailestavo, kad lietuvių rašytojai intelektualiai skursta atsiriboję nuo pasaulinių avangardo revoliucijų. Pirmuosius LL numerius Nyka-Niliūnas sudarinėjo bendradarbiaudamas kartu su Kaziu Bradūnu, nors privačioje korespondencijoje guosdavosi, kad pastarasis esąs pernelyg atsargus, neseka visuotinės literatūros tendencijų. Nyka-Niliūnas išvertė ir LL paskelbė Vakarų modernistinės poezijos pavyzdžių – amžininkai ypač vertino Thomaso Stearnso Elioto poemos The Waste Land vertimą ir tai, kad remiantis šio poeto autoritetu buvo priminta: kiekvienas vertingas literatūros kūrinys keičia iki tol galiojusią „kanonizacijos“ sistemą. Su kai kurių Nykos-Niliūno vertinimų formuluotėmis nesutiko Bradūnas, o Henrikas Nagys nenorėjo taikstytis su Nykos-Niliūno siūloma radikalia literatūros kanono revizija, siekė apginti, jo nuomone, nekorektiškai užsipultą tarpukario jaunosios kartos poetinio skonio formuotoją Joną Aistį.Nagys reiškė nepasitenkinimą dėl to, kad kolegos jį patį degradavo iki autsaiderio pozicijos, suteikdami neteisėtų privilegijų Nykos-Niliūno bičiuliams Jurgiui Blekaičiui ir Henrikui Radauskui. Su Bradūnu Nyką-Niliūną supriešino 1955 m. įvykęs incidentas, kai LL nebuvo publikuotas pastarojo parengtas vedamasis, demaskuojantis LRD pirmininko Benedikto Babrausko veiklą – Nyka-Niliūnas interpretavo Bradūno veiksmus kaip racionaliai apskaičiuotą išdavystę ir po šio įvykio laikėsi pesimistinės nuostatos dėl žurnalo ateities. Filosofas Juozas Girnius prisiėmė patarėjo ir arbitro vaid menį, stengėsi demonstruoti lojalumą Nykai-Niliūnui. Nyka-Niliūnas siekdamas efektyvios LL strategijos, dažnai rėmėsi Girniaus kaip politinio veikėjo patirtimi: siekė mobilizuoti kiek įmanoma platesnę koaliciją, laikytis diskusinio etiketo, vertinti situaciją iš platesnės kultūros (o ne vien literatūros) kritiko perspektyvos. Nyka-Niliūnas ne kartą yra pabrėžęs, kad visos ideologijos jam svetimos. Vienintelis sėkmingas bandymas išplėsti LL įtakos lauką už lietuvių diasporos ribų – publikacija Jerzy Giedroyco Paryžiuje redaguotame lenkų žurnale Kultura (1955, Nr. 10), kur Nyka-Niliūnas jautėsi laisvas pateikti tokią lietuvių poezijos raidos versiją, kokios pats pageidavo. Pritraukdamas į LL autorių kolektyvą Jurgį Blekaitį, Algirdą Landsbergį, Joną Meką, Antaną Škėmą ir kitus rašytojus, išlaikydamas pozicijas Aidų redakcijoje, Nyka-Niliūnas formavo intelektualų kultūros žurnalą, išlyginantį pasaulėžiūrinių prieštarų pusiausvyrą. Kita vertus, jis negalėjo ignoruoti pasikeitusios realybės, kai apie literatūros lauko problemas jau nebetiko kalbėti vien svarstant patriotizmo ir kosmopolitizmo, modernizmo ir konservatizmo dilemas, diskusijos apie literatūrą nebegalėjo apsiriboti konkretaus generacinio konflikto analize.1959–1960 m. Nyka-Niliūnas prisiėmė atsakomybę už LL Nr. 9 redagavimą, rinko medžiagą, tačiau žurnalas nepasirodė; nesėkmingas buvo ir 1961 m. Girniaus inicijuotas Literatūros lankų metraščio projektas. LL liko vienos poetų ir kritikų kartos kovos dėl modernizmo estetikos įteisinimo dokumentu. Nyka-Niliūnas kaip LL redaktorius įtvirtino modernistų autoritetą klasikos kanone, įteisino aukštus estetinės vertės kriterijus ir kritiko – tekstų kokybės eksperto – sampratą. [p. 256-257].

ENThe editorial board of the Lithuanian exile journal Literatūros lankai (Literary Folios, 1952–1959, edited in Baltimore, Md., and published in Buenos Aires, Argentina) consisted of Lithuanian writers in Western exile. They belonged to the generation that had to accept the conditions of intensive confrontation in the small-scale literary field. The editorial board of this journal was an antihierarchical team: many of its critical reviews were signed with pseudonyms, and collective responsibility was assumed for the editorials. Although the editorial archive of the journal is missing, we can rely on the contemporary media reviews, mutual correspondence of the editors, and published fragments of Alfonsas NykaNiliūnas’s diaries. Until about 1955, Nyka-Niliūnas was an informal strategist of Literatūros lankai, but later he passed the initiative on to Kazys Bradūnas. In pursuit of the renewal of literary field and ‘gradation of aesthetical values’, Nyka-Niliūnas tried to revisit the neo-romanticist tradition which prevailed in Lithuania during the interwar period. Nyka-Niliūnas edited the several early volumes of Literatūros lankai in collaboration with Bradūnas, who had the reputation of a moderate Catholic and an agrarian poet but seemed to be too cautious and conservative. Henrikas Nagys, a member of the editorial team of Literatūros lankai, rejected the plan of radical revision of the literary canon proposed by Nyka-Niliūnas. Sometimes Nyka-Niliūnas considered statements of Bradūnas and Nagys as a kind of violation of the generational solidarity and did not express his willingness to consolidate all the modernist-related forces anymore. Juozas Girnius, an existentialist philosopher, assumed the role of advisor and arbitrator; he expressed his uncompromised loyalty to Nyka-Niliūnas.As the most influential editor of Literatūros lankai, Nyka-Niliūnas frequently relied on the experience of Girnius as a political figure: he sought to mobilise a wide intellectual coalition, to establish and maintain the exceptional polemical etiquette, and to evaluate the situation of exile literature from a perspective of universal cultural observer. Nyka-Niliūnas constantly emphasised that all ideologies were alien to him. The only successful attempt to extend the field of influence of Literatūros lankai beyond the borders of the Lithuanian diaspora was a publication of several Lithuanian-related articles in the Paris-based Polish émigré journal Kultura (Culture) in 1955. Contributing to this mission, Nyka-Niliūnas attempted to renew the narrative of the Lithuanian poetical evolution by presenting his individual interpretation. Adding Jurgis Blekaitis, Algirdas Landsbergis, Jonas Mekas, Antanas Škėma, and other authors to the creative disputes of Literatūros lankai, Nyka-Niliūnas levelled the balance of contradictions in the intellectual literary journal. As an editor of Literatūros lankai, Nyka-Niliūnas established the authoritative status of modernists in the classical canon, legitimised the high criteria of aesthetical value in literary criticism, and grounded the concept of a literary critic as an expert on the quality of texts.