LTKirčio kaita tarp pirmojo ir paskutiniojo žodžio skiemens praleidžiant vidurinius skiemenis yra gana dažnas baltų ir slavų kalbų mobilios kirčiavimo paradigmos bruožas, kuris būdingas daiktavardžių šaknims su balsiais ir su priebalsiais, pavyzdžiui, lietuvių vãkaras-vakaraĩ, rusų 'večer-veče'ra, lietuvių duktė̃-dùkterį, rusų 'dočeri-dočerj'am. Nepaisant įvairių hipotezių apie baltų-slavų kalbų paradigmos mobilumą, straipsnyje sprendžiamas kirčiavimo mobilumo ir neomobilumo klausimas lietuvių kalboje. Mobilios kirčiavimo paradigmos paplitimą ir vystymąsi reikėtų laikyti svarbiu lietuvių kalbos kirčiavimo bruožu. Šis kirčiavimo būdas paplito ir tarp daugiaskiemenių linksniuojamų žodžių, dažniausiai priesagos ar priešdėlio vedinių ir sudurtinių žodžių. Kai kurie gerai žinomi kalbininkai mano, kad būtent Sosiuro (Ferdinand de Saussure) dėsnis sukėlė pokyčius lietuvių kalbos kirčiavimo sistemoje. Pokyčiai greičiausiai lėmė taip vadinamąją neomobilią kirčiavimo paradigmą su kirčio kaita tarp paskutiniojo ir priešpaskutiniojo daugiaskiemenio žodžio skiemens. Greta to egzistuoja dar viena naujos mobilios kirčiavimo paradigmos rūšis, kur kirtis kinta tarp paskutiniojo ir trečiojo nuo galo skiemens keturių skiemenų sudurtiniuose žodžiuose ir priesagos bei priešdėlio vediniuose, paprastai daiktavardžiuose ir skaitvardžiuose. Panašu, kad šis būdas nebuvo nulemtas (ar bent jau netiesiogiai) Sosiuro dėsnio. Daroma prielaida, kad neomobilios kirčiavimo paradigmos gyvavimas sudurtiniuose žodžiuose bus trumpas dėl to, kad šnekamojoje, o kartais ir norminėje, lietuvių kalboje ją išstumia fiksuotas kirtis.