LTŠiuo antropologiniu etiudu siekiama eksponuoti faktus, amžininkų bei autorės pastabas apie Aukštaitijos krašto etnokultūros atstovo, dainininko ir griežiko Jono Širvio gyvenimą ir muziką. Šis Degučių kaimo muzikantas (aukštaičių rokiškėnų šnekta – muzikontas) uždaro vietiškumo dėka buvo išsaugojęs unikalų senojo folkloro paveldą. Etiudo autorė muzikologė nuo pat vaikystės vasaras leido Degučių kaime, senelių sodyboje, ir tiesiogiai bendravo, stebėjo bei įrašinėjo tolimo giminaičio J. Širvio smuikavimą ir dainas. Apibendrindama ilgamečio bendravimo patirtį, autorė atsižvelgia į biografinio bei etnografinio tyrimų praktikas. Socialinį aspektą papildo muzikologijos problematika, kurioje svarbi ir paties J. Širvio nusakyta jo muzikavimo esmė: „Griežiu visa kų iš galvas.“ Jo dainavimą ir griežimą persmelkė daugybė faktorių: gyvenimo aplinkybės, iš tėvo perimta autentiška muzikinio folkloro tradicija, kurią jis praturtino tapatybiniais plėtiniais. Į antropologinį etiudą integruotas ir platesnis Širvių giminės kūrybiškumo, įgimto gabumo diskursas, kuris skleidžiasi per pagrindinio herojaus sąsają su poetu Pauliumi Širviu bei autorės susitikimų su poetu įspūdžius. [p. 123].