Lietuvių pilietiškoji kasdienybė: metafizinis žvilgsnis

LTKalbant apie švietimo vaidmenį kuriant pilietinę visuomenę, neišvengiama visuomenės ir valdžios atsakomybės problema. Ar valstybė ir jos piliečiai jaučiasi esą atsakingi už švietimą visuomenėje? Ar institucijos visuomenėje yra organizuotos racionaliai, ar jos yra netekusios prievartinio pobūdžio ir tapusios tinkama priemone žmonių problemoms spręsti ir tikslams pasiekti? Ko siekia valstybė ugdydama pilietį? Kai sakome, kad būtina ugdyti kritiškai mąstantį, aktyvų, besidomintį, atsakingą savos visuomenės kūrėją, ar esame pasiruošę sulaukti kritiškai valdžios atžvilgiu nusiteikusio piliečio samprotavimų apie būtiną ir neišvengiamą kiekvieno asmens opoziciją kiekvienai valdžiai? Ar esame pasiruošę toleruoti idėjas apie būtiną distanciją tarp piliečio ir valdžios, apie piliečio ir valdžios susitapatinimo pavojų, apie tai, kad kiekviena valdžia gali tapti jėga, varžančia individo laisvę? Ar pripažįstame, kad pilietiškumas - tai individo teisė ir pareiga turėti savo nuomonę? Ar sutinkame, kad pilietis turi ne tik teisę sakyti teisingus dalykus, bet ir teisę klysti? Ar suprantame, koks pavojingas yra kolektyviai ir „teisingai“ mąstantis žmogus, kuris niekada neklysta, nes turi ne asmeninę, o grupinę nuomonę, taigi lyg ir nėra už ją atsakingas ir todėl dažniausiai jaučiasi apgautas, suvedžiotas, „suklaidintas“, o ne pats suklydęs? Tai vis klausimai, kurie turi tendenciją tapti retoriniai. Kaip žinome, retoriniai pagal apibrėžimą dažniausiai tampa klausimai, į kuriuos nebesitikima rasti atsakymo. [p. 311].