Adaptability and resilience: farming practices in Lithuania during the Roman Iron Age

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Žurnalų straipsniai / Journal articles
Language:
Anglų kalba / English
Title:
Adaptability and resilience: farming practices in Lithuania during the Roman Iron Age
Alternative Title:
Prisitaikymas ir atsparumas: žemdirbystės praktikos Lietuvoje romėniškuoju laikotarpiu
Authors:
In the Journal:
Archaeologia Baltica, 2024, 31, 44-62
Subject terms:
LT
Archeologiniai tyrinėjimai / Archaeological investigations; Priešistorė (11 tūkst. m. pr. Kr. - 12 a.); Lietuva (Lithuania).
Summary / Abstract:

LTPriešistorinės žemdirbystės tyrimuose romėniškasis laikotarpis (I–IV a.) išsiskiria staigiais ir ryškiais pokyčiais, pasireiškiančiais bendru žemės ūkio suaktyvėjimu, bemiškių plotų plėtra ir naujų rūšių – rugių ir avižų – kultivavimu. Įvairūs šio laikotarpio žemdirbystės aspektai Lietuvos archeologijoje analizuojami jau nuo tarpukario, tačiau dėl archeobotaninės ir archeologinės medžiagos fragmentiškumo, radiometrinių ir gamtinės aplinkos tyrimų duomenų trūkumo tikslesnis šio laikotarpio agrarinio kraštovaizdžio vaizdas išlieka mažai pažįstamas. Vis dėlto pastaraisiais metais Lietuvoje suaktyvėjus žemdirbystės raidos tyrimams, atsiveria galimybė detaliau pažvelgti į pagrindinius romėniškojo laikotarpio žemės ūkio bruožus – pasėlių rūšis, ūkininkavimo strategijas, žemdirbystės technologijas ir agrarinės veiklos įtaką gyvenamajai aplinkai. Bendra naujos ir ankstesnių tyrimų metu surinktos medžiagos archeobotaninė analizė kartu su radioanglies datavimu bei stabiliųjų anglies ir azoto izotopų tyrimais leidžia įvairius žemės ūkio aspektus analizuoti remiantis tiesioginiais duomenimis. Tyrime analizuoti ir apibendrinti duomenys iš 12 romėniškojo laikotarpio gyvenviečių – Aukštadvario, Bakšių, Bilionių, Birsčių, Gedimino kalno, Kernavės, Lieporių, Naukaimio, Pyplių, Skudenių, Veliuonos ir Vilūnų. Archeobotaninės analizės ir AMS 14C datavimo rezultatai rodo, kad I tūkstantmetyje pr. Kr. pagrindine žemės ūkio kultūra išliko miežiai. Sorų reikšmė gerokai sumenko, užleisdama vietą naujiems augalams – rugiams, Lietuvoje pradėtiems auginti apie I–II a. po Kr. Kartu auginta nemažai skirtingų rūšių kviečių – Triticum aestivum / durum, Tr. dicoccon ir Tr. spelta. Mažiau – avižų, kurios taip pat imtos kultivuoti laikotarpio pradžioje. Ankštinių kultūrų – žirnių, pupų, lęšių – auginta tik nedideliais kiekiais.Azoto (δ15N) ir anglies (δ13C) izotopų tyrimai rodo, kad pasėliai daugiausia auginti atviruose, gerai drėkinamuose, organinės kilmės azotu (greičiausiai – gyvulių mėšlu) tręštuose plotuose. Papildomos informacijos suteikia Kernavėje ir Pypliuose rastos arimo vagos, leidžiančios manyti, kad šiuo laikotarpiu tinkamiausios kultivuoti vietos galėjo būti smėlinguose upių slėniuose ar užliejamose pievose, pasižyminčiose lengvai įdirbamomis, tačiau pakankamai derlingomis dirvomis. Izotopų matavimai taip pat rodo, kad tręšiamų dirvų derlingumas laipsniškai augo. Vis dėlto Bilionių ir Skudenių pavyzdžiai leidžia įtarti, kad pavieniais atvejais žemdirbių pastangos galėjo baigtis ir nesėkmingai. Bakšių, Lieporių ir Vilūnų medžiaga iliustruoja, kad atskirose vietose galėjo būti taikoma mišrios žemdirbystės strategija. Čia rugiai auginti atskirai nuo kitų kultūrų – sausesnėse, tankiau apaugusiose ir ne tokiose derlingose vietose. Tikėtina, kad tai gali būti siejama su Šiaurės Europos istorinėje, archeologinėje ir etnografinėje medžiagoje žinomu gretimų–nutolusių laukų sistemos taikymu, kai arčiau sodybų esantys plotai yra nuolat tręšiami ir prižiūrimi, o atokiau esantys gamtiniai ištekliai eikvojami ekstensyviau. Tokiu atveju daugiau priežiūros reikalaujantys augalai kultivuoti netoli gyvenviečių, o rugiai, kaip daug atsparesnė ir ne tokia reikli kultūra, galėjo būti sėjami specialiai įrengtuose lydymuose.Turimi tyrimų duomenys leidžia teigti, kad į romėniškojo laikotarpio gyvenamąją aplinką reikėtų žvelgti kaip į gana skirtingų agrarinių kraštovaizdžių visumą, kurioje atsispindi tiek santykinai paprasto, tiek ir gana sudėtingo ūkininkavimo strategijos. Viena vertus, pagrindinė šio laikotarpio žemės ūkio veikla gali būti siejama su panašia gamtine aplinka – šalia sodybviečių buvusiomis atviromis, užliejamomis pievomis ir erdvine bei technologine žemdirbystės plėtra. Kita vertus, tiek galimų nesėkmių atvejai, tiek ir pati žemdirbystės strategijų įvairovė rodo aktyvius romėniškojo laikotarpio žemdirbių veiksmus, siekiant didinti gamybinio ūkio atsparumą aplinkos poveikiui, prisitaikymą prie vietos sąlygų ir galimų gamtinių iššūkių.

ENThis paper integrates archaeological, environmental and isotopic data from Roman Iron Age (1–400 AD) settlements in Lithuania to present an updated framework for understanding the development of farming and agricultural landscapes during this period. The study dates the introduction of new crop species, such as rye and oats, to around 100–200 cal AD. Notably, rye quickly became one of the most economically important crops, coinciding with the adoption of the infield-outfield cultivation system. This system combined intensively farmed fields in open, well-irrigated areas near settlements with more distant swiddens used for extensive farming. Archaeobotanical analysis, along with δ15N and δ13C isotopic measurements of charred crop assemblages, reveals a high level of diversification in both species composition and cultivation strategies. These findings suggest that Roman Iron Age farmers employed complex farming methods aimed at increasing agricultural productivity and expansion while maintaining adaptability and resilience in response to environmental challenges. Keywords: Lithuania, agriculture, landscape, archaeobotany, stable isotopes.

DOI:
10.15181/ab.v31i0.2664
ISSN:
1392-5520; 2351-6534
Subject area:
Archeologija / Archaeology
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/4649
Updated:
2026-11-05 15:51:22
Metrics:
Views: 3
Export:
Download