Vilniaus savivaldos institucijos XIX a. I pusėje: istorinis-teisinis aspektas

LTNuo 1808 m. fiksuojame aktyvesnius Rusijos valdžios veiksmus galutinai pertvarkant Vilniaus miesto valdymo struktūrą pagal imperijos miestams galiojusius įstatymus. Iki tol tik Vilniaus magistratas buvo įjungtas į administracinę gubernijos valdymo sistemą bei buvo šiek tiek reorganizuota rinkimų į magistratą tvarka. Vilniaus miesto valdymas, palyginti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu, pasuko priešinga kryptimi, nes buvo pagrįstas kitokia valstybės ir miestų valdymo koncepcija bei principais. Miesto institucijų įjungimas į centralizuotą ir biurokratizuotą imperijos sistemą nebeleido joms reikštis, realizuoti iniciatyvas, kylančias iš pačios miestiečių visuomenės augimo ir plėtojimosi poreikių. Iš dviejų dūmų, numatytų pagal miestų įstatymą, Vilniuje veikė tik šešianarė dūmą kaip sudėtinė valstybinės struktūros institucija, tačiau suformuota rinkiminiu pagrindu ir vykdanti mieste papildomas ūkines ir administracines funkcijas, nustatytas joms centrinės valdžios. Miesto valdymo pertvarkymą administracinėje srityje Rusijos valdžia iš esmės užbaigė I dešimtmečio pabaigoje, o teisminėje srityje reorganizacija buvo vykdoma palaipsniui, ir jos pabaiga sietina su Lietuvos Statuto ir Magdeburgo teisės panaikinimu V dešimtmečio pradžioje. Iš ankstesniosios savivaldos tradicijos išliko tiktai atskiri elementai: institucijos kaip pirminės tik miestiečių luomo valdymo ir teismo struktūros, taip pat su tam tikromis išlygomis miestiečių valdantysis elitas. Nuo šeštojo dešimtmečio, kai dūmos veikloje galėjo realiai dalyvauti žydų atstovai, galime kalbėti apie platesnį mieste gyvenančių sluoksnių atstovavimą. Tačiau miesto gyventojų sąmonėje giliai įsišaknijęs luomiškumas pasiliko beveik nepakitęs.Reikšminiai žodžiai: Carinė Rusija; Magdeburgo teisė; Magistratas; Miesto Dūma; Miesto savivalda; Savivalda; Vilnius; City Duma; Magistrate; Self-governement; Self-government of city; Tsarist Russia; Vilnius; Wilna; Wilno.

ENIn 1808 there began a reorganization of the self-government of Vilnius on the model of the centres of the provinces (gubernias) of the Russian Empire, the main principles of the policy of town administration being centralization, bureaucratization and unification. The duma, consisting of six members, took over all the functions (with the exception of those of the courts), previously exercised by the town council. Until the early 1840s the town council had been guided in its legal proceedings by the Magdeburg Law and the Lithuanian Statute and not by the laws of Russia. Of the two dumas (the common and the six-member ones), envisaged by the Russian law on towns, Vilnius had only one six-member duma as the highest institution of state power. It was formed on the basis of election and performed all the supplementary administrative and economic functions, defined by the central government. In comparison with the times of the Grand Duchy of Lithuania, after the reform, the management of Vilnius was deprived of its genuine self-rule, based on the economic and judicial immunity. Only separate elements remained of its former organization: exceptionally as governing institutions of the burgher estate (those of merchants, guild craftsmen, and other inhabitants as owners of realty) and (with certain limitations) of the local governing burgher elite. Some representation of all the social layers of the town population in the governing institutions can be observed only since the 1850s. [text from author]

• Teisė / Law
• Istorija / History