LTMan Santara buvo kone visada. Kai apie 1970 m., studijuodamas universitete, pirmą kartą apie ją išgirdau ar perskaičiau, atrodė, kad tai - pastovus lietuvių kultūros istorijos reiškinys lyg Vilniaus filharmonija. Vėliau suvokiau, kad iš tikrųjų Santara buvo įsisteigusi palyginti ne taip seniai, jau man esant šiame pasaulyje, o pirmasis jos suvažiavimas įvyko vos prieš keliolika metų. Santaros-Šviesos 20-mečio proga Vytautas Kavolis kronikiškai aprašė labai dinamišką, kone kasmet kintančią, bet ir išliekančią ar, tiksliau sakant, iš naujo atsikuriančią jos tapatybę, o tai labai skyrėsi nuo mūsiškojo, ikoniškai statiško jos suvokimo. Tiesą sakant, apie Santarą tada žinojome labai nedaug: kad tai - liberalių, pasauliui ir dabarčiai atvirų žmonių sambūris, kasmet rengiantis suvažiavimus, telkiantis iškilius Amerikos lietuvių intelektualus, rašytojus, menininkus, akademikus. Tabor Farma prie Šv. Juozapo upės su „daržine“, kurioje skaitomi pranešimai ir diskutuojama, su „kabinomis“, kuriose tos diskusijos tęsiamos iki išnaktų mažuose būreliuose gurkšnojant stiprius gėrimus, buvo legendinė vieta. [p. 134].