Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje

LTAutorė knygoje nagrinėja nuobodulį kaip estetinę kategoriją, atskleisdama nuobodulio sąvokos prasminį bei kultūrinį daugiasluoksniškumą Lietuvos vėlyvojo sovietmečio fotografijoje. Autorė apibrėžia nuobodulio kategoriją filosofijos ir estetikos istorijose, atskirdama ją nuo skurdumo ir tylos estetikos sąvokų, tinginystės, melancholijos sąvokų, XIX amžiaus romantinio kentėjimo ir nebūties pojūčio sampratų. Remiantis semiotikos, hermeneutikos, fenomenologijos, Rytų mąstymo tradicijos metodais knygoje formuluojami įvairūs nuobodulio estetikos aspektai, siūlantys naujus fotografijos suvokimo būdus. Istoriškai ir teoriškai ištyrinėjusi įvairias nuobodulio būsenas, autorė išskiria dvi skirtingas tendencijas Lietuvos 20 amžiaus 9-ojo dešimtmečio fotografijoje: Lietuvos fotografijos mokyklą ir vadinamąją „socialinio peizažo“ fotografiją, suponuojančią nešališką fotografo santykį su fotografuojamu objektu. Nagrinėdama dominančio laikotarpio žymiausių fotografų Alfonso Budvyčio, Vytauto Balčyčio, Remigijaus Pačėsos, Gintauto Trimako, Remigijaus Treigio ir kitų darbus, lygindama juos su kitų laikotarpių ir su Vakarų fotografų darbais, autorė minėtų menininkų fotografijose atskleidžia nuobodulį kaip melancholiją, daiktų kontempliaciją, tik vėliau pereinančią į banalybės aktualizavimą – banalius motyvus, monotonišką vaizdą, tuščią erdvę, stovintį laiką, neišraiškingą kompoziciją, atsitiktinį momentą, mėgėjišką kokybę. Interpretuodama vėlyvojo sovietmečio fotografijas, autorė daro išvadą, kad tokie motyvai laikytini ir socialinio pasipriešinimo koncepcija.Reikšminiai žodžiai: Estetika; Filosofija; Fotografija; Kasdienybė; Lietuvos fotografija; Nuobodulio estetika; Nuobodulys; Aesthetics; Aesthetics of boredom; Boredom; Daily life; Lithuania; Lithuanian photography; Philosophy; Photography.

ENIn this book, the author examines boredom as an aesthetic category, unfolding the notional and cultural multilayeredness of the concept of boredom in Lithuanian photography of the late-Soviet period. The author describes the category of boredom in the histories of philosophy and aesthetics, separating it from the concepts of poverty and the aesthetics of silence, from the concepts of laziness and melancholy, and from conceptions of a sense of nonexistence. Based on methods of semiotics, hermeneutics, phenomenology, and the traditions of Eastern thinking, various aspects of the aesthetics of boredom are formed in the book, offering new ways of perceiving photography. Having historically and theoretically studied various states of boredom, the author singles out two different tendencies in Lithuanian photography in the 1980s: the Lithuanian school of photography and the so-called "social landscape" photography, which implies the photographer’s impartial relationship with the object being photographed. In examining the work of Alfonsas Budvytis, Vytautas Balčytis, Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas, Remigijus Treigys, and other well-known photographers of the period in question and comparing them with work from different periods and by Western photographers, the author reveals boredom in the photography of the aforementioned artists as melancholy and the contemplation of things, only later merging into the actualisation of banality - banal motives, monotonous images, empty space, time standing, expressionless compositions, random moments, amateur quality. In interpreting photographs of the late-Soviet period, the author concludes that such motives are also considered to be a concept of social resistance.

• Filosofija / Philosophy
• Menotyra / Arts