Dvarų audimo dirbtuvės XIX a. pabaigos - XX a. pradžios Lietuvos provincijoje

• Weaving workshops on noblemen’s estates in rural Lithuania at the end of the 19th c. and the early 20th c
• Weaving workshops in the Lithuanian estates of the end of the 19th and early 20th century

LTStraipsnyje autorė parodo XIX – XX a. sandūros dvarininkų indelį, skatinant dailiosios amatininkystės plėtrą, prisidedant prie etnografinio stiliaus dirbinių gamybos tęstinumo. Remiantis XX a. periodika ir kitais rašytiniais šaltiniais kalbama apie Lietuvoje išplitusias dvarų dirbtuves, kurios egzistavo iki Pirmojo pasaulinio karo. Dvarininkai XIX a. antroje pusėje pirmi pradėjo rinkti, sisteminti ir tyrinėti liaudies meną, kas paskatino juos tapti tradicijų puoselėtojais. Procesą paspartino pradėtos rengti žemės ūkio parodas, kurių organizatoriais buvo patys dvarininkai (Oginskiai, Tiškevičiai). Specifinės aplinkybės, kaip vėluojanti kultūros raida, nedidelė dailininkų bendruomenė, mecenatų stoka, politinė, socialinė ir kultūrinė priespauda, lėmė menkesnę tradicinių amatų globa Lietuvoje nei kaimyninėse šalyse. Pirmasis, kuris ėmėsi liaudies tekstilės tęstinumo problemos, stengėsi aprūpinti audėjas kokybiškomis žaliavomis, tobulesnėmis staklėmis, išmokyti audėjas naudotis sudėtingesniais audimo padargais buvo žymus visuomenės veikėjas ir filantropas – J. Montvila. Remti tradicinį audimą skatino ne tik romantinė pozicija, bet ir prestižas. Įsikūrus Lietuvių dailės draugijai, kuri savo parodose eksponavo kaimo amatininkų dirbinius, suaktyvėjus liaudies dailės rinkimui, namudininkai meistrai ėmė kurti ne vien sau, bet ir kitiems etnografinį stilių vertinusiem socialiniam sluoksniam. Pasak autorės, apžvalgos pagrindu galima pradėti kalbėti apie modernią naujausiųjų laikų dvarininkų laikyseną, kultūros demokratizacijos tendencijas, amatų sąjūdžio idėjų populiarumą.Reikšminiai žodžiai: Dvarai; Liaudies amatai; Audimas; Audimo dirbtuvės.

ENThe article deals with the contribution made by noblemen’s estates at the end of the 19th c. and the early 20th c. in stimulating the spread of certain crafts and adding to the continuity of production of objects of ethnographic artisanry. On the basis of 20th century journalistic reports and other written sources, the author discusses the network of workshops on noblemen’s estates in rural Lithuania that existed until World War I. Estate owners were the first to begin, in the second half of the 19th c., to collect, systemise and analyse folk art, which stimulated them to become upholders of folk traditions. This process was helped along by the agricultural fairs organised by the land owners such as the Oginskis and Tiškevičius families. There were factors specific to Lithuania, such as belated cultural development, a small artistic community, a shortage of sponsors/benefactors, political, social and cultural oppression, which meant that traditional crafts and trades were not supported to the same extent that they were in some neighbouring countries. J. Montvila, the renowned public figure and philanthropist, was the first to try to provide his weavers with good quality raw materials, better looms, and to teach them to use more complex weaving equipment. He was motivated by prestige as well as romanticism. A Lithuanian Crafts Guild was founded, which displayed the work of country craftspeople at fairs. Folk art began to be valued more, and masters of home craft began to produce not just for themselves but for other people who valued the ethnographic style. The author claims that these developments are signs of a more modern attitude on the part of the estate owners, a step in the direction of democratisation of culture, and the beginning of the popularisation of craft guilds.

• Dailiųjų amatų gaivinimo modelis tarpukario Lietuvoje : kaimynų patirtis / Lijana Šatavičiūtė. Kultūrologija. 2004, t. 11, p. 242-254.
• Lietuvių dailės parodos ir tautiškumo paieškos XX a. pradžios dailiuosiuose amatuose / Lijana Šatavičiūtė. Lietuvos dailės muziejaus metraštis. 2009, t. 12, p. 62-76.
• Meno ir amatų sąjūdžio aidai XX a. pradžios lietuvių dailininkų kūryboje bei veikloje / Giedrė Jankevičiūtė. XX amžiaus pradžios Vilnius: modernėjančios kultūros židinys / sudarė Laima Laučkaitė. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2004. P. 113-118, 123-129.
• Moderniojo amatininko idėja pobaudžiavinėje Lietuvoje / Jolita Mulevičiūtė. Kultūrologija. 2002, t. 9, p. 226-252, 463-464.
• Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje / Laima Laučkaitė ; Kultūros, filosofijos ir meno institutas ; vertė Alfonsas Laučka. Vilnius : Baltos lankos, [2002]. 207 p.
• Vilniaus dailieji amatai XX a. pirmojoje pusėje / Lijana Šatavičiūtė. Acta Academiae Artium Vilnensis 2010, t. 57, p. 169-189.