Legalios katalikiškos spaudos pradžia Lietuvoje
LTBibliotekų kataloguose nesunkiai surasime daug knygų bei straipsnių apie garbingą lietuvių istorijos laikotarpį - "knygnešių gadynę", nelegalios spaudos leidimą užsienyje, jos redaktorius ir bendradarbius, valstiečių bei inteligentų kovą dėl savos raštijos. Tuo tarpu kiek vėlesnis lietuviškos spaudos istorijos etapas - nuo ją legalizavusio 1904 m. gegužės 7 d. Ministrų Kabineto nutarimo iki pirmųjų laikraščių pasirodymo - beveik nežinomas. "Spauda tebuvo leista ant popieriaus; kai teko gauti koncesiją laikraščiui, teko nugalėti daugybę kliūčių ir papilti nemaža pinigų", - rašė J. Tumas apie "Vilniaus žinias". Kitų laikraščių pradžia buvo tapati. Kaip ir slaptoji, legali lietuvių spauda buvo srovinė. Ji tęsė XIX a. pab. išsiskyrusių politinių jėgų konsolidaciją. Demokratų ir Socialdemokratų partijos Lietuvoje buvo kur kas veiklesnės negu besiformuojanti krikščionių demokratų. Pirmoji buvo įtakingesnė tarp inteligentijos, antroji - miestų darbininkų, o katalikiško Lietuvos kaimo nuomonę dažniausiai lemdavo parapijos klebonas, tad nenuostabu, kad katalikiškos periodikos buvo daug daugiau negu pasaulietinės. 1905-1907 m. Kaune, Vilniuje, Seinuose išėjo net šeši kunigų redaguojami laikraščiai ("Nedėldienio skaitymas", "Vienybė", "Lietuvos bitininkas", "Šviesa", "Šaltinis", "Draugija"). Istoriografijoje pirmieji katalikiški laikraščiai neužmiršti, ypač "Šaltinis" ir "Draugija", kurie per kelis dešimtmečius tapo lietuvių kultūros fenomenu. Tačiau ir šie, ir kiti laikraščiai dažniausiai apibūdinami vien faktiniais duomenimis,- kas, kada ir kur leido; analizuojamas jų turinys. Nežinoma leidinių priešistorė - kieno ir kokiomis pastangomis jie išėjo.Be to, išleidžiamas iš akių svarbiausias XX a. pradžios lietuvių kunigų veiklos kontekstas - pastangos susivienyti į politinę partiją (Lietuvių krikščionių demokratų partiją - LKDP) ir jos spaudos organo klausimas, šiame kontekste svarbūs ne tik išėję, bet ir ketinti leisti laikraščiai, taip pat kunigų planai perimti jau einančius leidinius, šio straipsnio tikslas - išsiaiškinti aplinkybes, kuriomis 1904-1907 m. buvo ruoštasi ir pradėta leisti katalikišką spaudą bei vaidmenį, kurį jai skyrė krikščionių demokratų veikėjai. šaltiniai, susiję su legalios spaudos leidimo pradžia, išblaškyti įvairiuose archyvuose (caro administracijos įstaigų susirašinėjimo dokumentai saugomi Rusijos valstybiniame istorijos archyve Sankt Peterburge, Lietuvos valstybiniame istorijos archyve) bei bibliotekų rankraštynuose, kai kurie paskelbti populiarioje bei mokslinėje literatūroje. Tai XX a. pradžios dokumentai, laiškai ir atsiminimai, kuriuose dažniausiai tik fragmentiškai užsimenama apie spaudos planus bei problemas [p. 220-221].
ENThe article analyzes the pre-history of the Catholic press in Lithuania in the period of 1904-1907; it also mentions its initiators and the work carried out by them. The first to make efforts to start Catholic press in Lithuania were such figures of the Catholic stream as A. Dambrauskas, P. Būčys, A. Dubinskas, J. Tumas, P. Janusevičius, J. Bikinas, K. Prapuolenis and others. They planned to start a national periodical of this stream (in 1905 it became the Lithuanian Christian Democratic Party). Unfortunately, they met the negative attitude of the government which tried to stamp out the increasing influence of Catholic Church in Lithuania, and the establishment of any Christian party there was unwelcome. The conservative layers of the Church leaders also resisted this idea. The attempts of the clergy to participate in the national movement and to consolidate into a political party were treated by the Church conservatives as separatism, and all their publications could not have other than religious aims. When Lithuanian Christian Democrat's Party failed to be established and the initiative of publications naturally passed to separate bishoprics.
