Karo prievolės teisėkūra Lietuvoje (1918-1940)

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Karo prievolės teisėkūra Lietuvoje (1918-1940)
Alternative Title:
Legislation of conscription in Lithuania (1918-1940)
In the Journal:
Karo archyvas. 2023, 38, p. 108-161
Keywords:
LT
Lietuva tarpukario metais (1918 – 1940.06.15).
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjama karo prievolės teisėkūra Lietuvoje 1918–1940 m. Apžvelgiami du tarpukario Lietuvos Respublikos kariuomenės laikotarpio elementai: karo prievolė ir teisėkūra. Nors šie elementai nagrinėjami kartu, bet ypatingas dėmesys skiriamas teisiniam aspektui. Nagrinėjamojo laikotarpio teisėkūra – tai procesas, kai buvo kuriami, keičiami arba pripažįstami netekusiais galios teisės aktai. Išskiriamos dvi pagrindinės teisėkūros pakopos – teisės akto projekto parengimas (teisės aktų leidybos iniciatyvos įgyvendinimas, projekto svarstymas, priėmimas) ir jo priėmimas bei paskelbimas (teisės akto pasirašymas, paskelbimas). Straipsnyje karo prievolės teisėkūra nagrinėjama trimis pjūviais: Rusijos imperijos teisės recepcija, pagrindinių teisėkūros subjektų įgaliojimai ir karo prievolės reglamentavimas. Pasirinkti karo prievolės teisėkūros nagrinėjimo pjūviai padeda atskleisti formaliąją teisinę karo prievolės reglamentavimo situaciją tarpukario Lietuvoje ir sudaro tris atskirtas straipsnio dalis. Pirmojoje straipsnio dalyje išryškinama nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių karo prievolę, nebuvimo ir svetimos teisės taikymo problema tarpukario Lietuvoje. Atsižvelgiant į pagrindinius svetimos teisės aktus, turėjusius tiesioginį poveikį tolesnei nacionalinei karo prievolės teisėkūrai, atskleidžiamas recepuotos teisės laikinumas ir taikymo apimtis.Antrojoje straipsnio dalyje, vadovaujantis tarpukario Lietuvos laikinosiose ir nuolatinėse konstitucijose įtvirtintomis imperatyviomis nuostatomis, atskleidžiami pagrindinių teisėkūros subjektų – Steigiamojo Seimo (nuo 1922 m. Seimo), Valstybės Tarybos ir Ministrų Kabineto, Valstybės Tarybos prezidiumo, Prezidento konstituciniai įgaliojimai karo prievolės teisėkūros procese. Vadovaujantis valdžių padalijimo principu, konstatuojama karo prievolės teisėkūros subjektų kompetencija ir įgaliojimai karo prievolės teisėkūros procese. Trečiojoje straipsnio dalyje atskleidžiamas teisėkūros subjektų veiklos, reglamentuojant karo prievolę, praktinis pobūdis. Karinės prievolės įstatymo, jo pakeitimo ir papildymo projektų rengimas iliustruojamas Steigiamojo Seimo (1920–1922), taip pat Seimo (1922–1927; 1936–1939) posėdžių stenogramomis. Tokiu būdu išryškinamas nuolatinis poreikis tobulinti ir plėtoti nacionalinę karo prievolės teisėkūrą. Nagrinėjant neordinarinę ir ordinarinę karo prievolės teisėkūrą, ypatingas dėmesys skiriamas pastarajai. Pagrindiniai žodžiai: teisėkūra, recepuota teisė, įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai, ordinarinės teisės aktas, karo prievolė. [Iš leidinio]

ENAfter the restoration of Lithuania’s independence and the inception of the development of its military forces, it was necessary to create an institute of conscription and regulate the conditions and procedure for its performance. With the emergence of new political, economic and social circumstances, and to ensure the important interests of society and the state, and to protect other constitutional values, it was important to establish a new, or at least, change the existing legal regulation of conscription as soon as possible. It was not possible to immediately implement national conscription legislation and use its product to ensure a permanent and uninterrupted legal regulation of social relations-legal acts regulating conscription. Since at the beginning of the formation of the Lithuanian state, the national conscription legislation was insufficient; therefore, when recruiting for the Lithuanian army, the law adopted by a foreign state, mainly, the Russian Empire, was followed. The predominant adopted legislative acts that had an impact on the institute of conscription of the restored Lithuanian state were the Compendium of Laws of the Russian Empire in 1832, and the Compendium of War Laws of 1869, which harmonised with this codified legal act. Legal norms of foreign origin, by adapting them to existing social relations, were also applied in the preparation of legal acts regulating conscription. Lithuania’s interwar legislation began to emerge from the constitutional documents. The resolution of the Council of State of Lithuania of the 16th of February 1918, on which all subsequent temporary and permanent constitutional documents and other legal acts are based, is considered the most important, main and primary source of the law of the restored Lithuanian state, which had constitutional significance. The Constitution established the constitutional powers of conscription legislative entities.The legislative and executive powers clearly divided the legislative powers of conscription The theoretical and practical symbiosis of conscription legislation was determined by its institutionalisation in the main legal acts providing for the organisation of military service. The first legislative products of national law intended for the regulation of conscription, namely the Army Conscription Instructions of 1919, the Provisional Conscription Statutes of 1919 and the Conscription Laws of 1922 and 1936 as amended, showed a detailed picture of the process of recruiting the army. These national legal acts systematise the entire expression of legal norms governing conscription. They modulated the order and character of the army recruitment and assumed the national narrative of conscription in interwar Lithuania. [From the publication]

DOI:
10.47459/ka.2023.38.4
ISSN:
1392-6489; 2424-6123
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/104699
Updated:
2023-10-17 20:50:59
Metrics:
Views: 18    Downloads: 3
Export: