Tarpukario ir sovietinės Lietuvos laikotarpių asmenvardžių vertimas: Moljero „Tartiufo“ atvejis

LTVertimas nėra izoliuota veiklos sritis. Ji glaudžiai siejasi su konkrečios šalies istoriniu, politiniu, ideologiniu, sociokultūriniu, sociolingvistiniu kontekstais, t. y. priklauso nuo tam tikro laikmečio polisistemų. Remiantis Eveno-Zoharo polisistemų ir Toury normų teorijomis, straipsnyje nagrinėjami du Moljero pjesės „Tartiufas“ vertimai į lietuvių kalbą: 1928 metų Čiurlionienės-Kymantaitės ir 1967 metų Churgino vertimai. Atliekant teatro pjesės vertimų analizę tyrimo objektu pasirinkti asmenvardžiai. Juos tiriant lyginamuoju, lingvistiniu aprašomuoju ir kiekybinės analizės metodais siekiama palyginti abiejų vertimų asmenvardžių vertimo sprendimus, aprašyti asmenvardžių vertimo tradiciją ir jos kaitą tarpukario ir sovietinėje Lietuvoje. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą keliami šie uždaviniai: aptarti vertimą kaip polisistemų dalį, išrinkti ir suklasifikuoti tiriamosios medžiagos asmenvardžius pagal vertėjų pasirinktus vertimo sprendimus, aptarti kiekvieno iš jų pagrįstumą ir asmenvardžių vertimo tradicijos kaitą Lietuvoje nuo XX a. pradžios iki pabaigos. Atlikus tiriamosios medžiagos lyginamąjį asmenvardžių vertimo tyrimą, buvo nustatyti ir aptarti penki vertimo sprendimai: fonetinis adaptavimas, praleidimas, autentiškos formos gramatinimas, sukeitimas vietomis, aktualizavimas (lietuvinimas). Iš minėtų sprendimų abu vertėjai dažniausia taikė fonetinį adaptavimą, t. y. rinkosi kalbinį asmenvardžių pritaikymą. Žvelgiant į abu vertimus iš Toury socialinių normų teorijos ir Eveno-Zoharo polisistemų, binarinių opozicijų teorinės sampratos galima teigti, kad versdami pasaulio literatūros kanoninį Moljero „Tartiufą“ lietuvių vertėjai (Čiurlionienė-Kymantaitė ir Churginas) atsakingai ėmėsi klasikinės literatūros vertimo iššūkių, suprato kūrinio vertę ir būtinybę išsaugoti Klasicizmo laikotarpio teatro pjesės savitumą.Lyginamoji asmenvardžių vertimo analizė atskleidė dinamišką asmenvardžių vertimo tradicijos formavimąsi ir kaitą Lietuvoje: nuo gana įvairios vertimo sprendimų praktikos tarpukario laikotarpiu, kuriam buvo būdinga laisva vertimų rinka, nevaržoma vertimų atranka ir jų pritaikymas prie skaitytojų sociokultūrinių, kalbinių lūkesčių, iki centralizuotos ir institucionalizuotos vertimo normos sukūrimo sovietmečiu, pasižymėjusiu vienodai taikomomis asmenvardžių vertimo taisyklėmis ir įtvirtintoms bendrinės lietuvių kalbos normoms. Lyginamojo asmenvardžių vertimo tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad pirmasis 1928 metų vertimas, įvedęs Moljero pjesę į vertimo kultūrą, ilgainiui paseno, todėl praėjus beveik keturiasdešimčiai metų, prireikė 1967 metų vertimo, kuris pateikė naują „Tartiufo“ versiją ir pritaikė pjesę kito laikotarpio skaitytojams, turintiems kitą sisteminį kultūrinį pažinimą, kitus kalbinius ir kultūrinius lūkesčius. Pagrindinės sąvokos: asmenvardis; vertimo sprendimas; polisistemų teorija; vertimo norma; bendrinė lietuvių kalba; Moljero pjesė „Tartiufas“. [Iš leidinio]

ENTranslation is not an isolated field of activity. It is closely related to the certain historical, political, ideological, socio-cultural, and sociolinguistic context of a country, i.e., translation depends on polysystems of a particular period of time. The article examines two different translations of Moliere's play “The Tartuffe” into Lithuanian. “The Tartuffe” was first translated by Čiurlionienė-Kymantaitė in 1928 and later in 1967 by Churginas. This research is based on the polysystem theory of EvenZohar and Toury's theory of norms in translation. For the analysis of the translations of the theatre play, proper nouns were chosen as the object of the research. The analysis was done using comparative, linguistic descriptive and quantitative methods. These methods assisted in comparing decisions of translation used to translate proper nouns of “The Tartuffe”. Moreover, the analysis reveals the tradition of translation of proper nouns and the changes during the Interwar and Soviet Lithuania periods. In order to achieve the aim of the research, the objectives are as follows: to discuss the activity of translation as a part of the polysystems, to select and classify proper nouns of the research material according to translation decisions chosen by each translator, to review its validity and to discuss translation changes of Lithuanian translation tradition from the beginning to the end of XX century. After a comparative study of the translation of personal nouns in the research material, the author identifies and discusses five translation decisions: phonetic adaptation, omission, grammaticalization of the authentic form, replacement into another proper noun and actualization. Both translators mainly used phonetic adaptation, i.e., linguistic application of proper nouns.Looking towards both translations from the perspective of the social norms theory of Toury and the theoretical concept of polysystemical and binary oppositions of Even-Zohar, it can be assumed that translating Moliere's play "The Tartuffe", which belongs to the world literature canon, both translators (Čiurlionienė-Kymantaitė and Churginas) accepted the translation challenges of classical literature, understood the value of the work and the importance of maintaining the uniqueness of this theater play which belongs to Classicism. A comparative analysis of translation of the proper nouns allows identifying the dynamic formation of the tradition of proper nouns translation and its changes in Lithuania starting from quite diverse decisions of translation during the Interwar period, which was characterized by a free translation market, unrestricted selection of translations and their adaptation to the sociocultural and linguistic expectations of the readers, to the development of centralized and institutionalized norms in translation during the period of Soviet Lithuania, which was marked by unanimously applied rules of translation of the proper nouns and norms of the standard Lithuanian language. The results of the comparative research of the translation of the proper nouns allow us to confirm that the first translation, published in 1928, introduced Molière's play to the Lithuanian culture of translation but became obsolete. Thus, almost forty years later, in 1967 there was a need for a new version of translation of “The Tartuffe” that would be adapted to a contemporary period in which cultural systematic knowledge and the usage of cultural elements and language differed from the first translation version. Keywords: proper noun; decision of translation; theory of polysystems; norms in translation; standard Lithuanian language; Molière's play “The Tartuffe”. [From the publication]

• Diachronic research into translation norms: the case of literary discourse / Karolina Butkuvienė, Lolita Petrulionė. Vertimo studijos. 2023, t. 16, p. 29-44.
• Juano Ramóno Jiménezo "Platero y yo" vertimai į lietuvių kalbą : poetinio teksto prasmės perteikimas / Carmen Caro Dugo. Verbum. 2011, t. 2, p. 7-17.
• Kalbos, valdžios ir visuomenės santykiai Lietuvoje 1919-1940 m / Jolanta Zabarskaitė. Parlamento studijos 2017, Nr. 22, p. 41-59.
• Kultūros realijų vertimas į lietuvių kalbą: Gabrielio García’os Márquezo romanas „Šimtas metų vienatvės“ / Gabija Leonavičiūtė, Dovilė Kuzminskaitė. Darnioji daugiakalbystė 2021, 18, p. 185-209.
• La Réception de la littérature française en Lituanie dans le contexte de l’identité nationale : disertacija / Ingrida Bakutytė. Leiden, 2020. 203 p.
• Origins and developments of translation theory in Lithuania from 1918 to 1990 / Aurelija Leonavičienė. Translationes. 2018, 10, p. 149-167.