The Last Swiderians in Lithuania

LTStraipsnyje aptariama Rytų Baltijos regione aktuali akmens amžiaus archeologijos problema – Svidrų kultūros, egzistavusios finaliniame paleolite ir ankstyvajame mezolite, pabaigos datavimas. Keliamas klausimas, koks kultūrinis vienetas (ar keli) turėtų būti vadinami paskutiniais Svidrų kultūros atstovais Lietuvos teritorijoje ir kokios kultūros žmonės galėjo būti paskutiniai, naudoję įkotinius strėlių antgalius – įrankio formą, paveldėtą iš paleolito laikų. Hipotetiškai svarstomas bene pats plačiausias galimas pirmosios mezolito pusės vaizdas kultūrų įvardijimo prasme: siūloma diskutuoti apie galimai vienu metu egzistavusias dvi Svidrų kultūrą tęsusias kryptis – vėlyvuosius svidrus ir svidrus, perėmusius kai kuriuos įrankių gamybos ypatumus iš toje pačioje socialinėje bei geografinėje erdvėje kurį laiką koegzistavusios Pulli kultūros atstovų (1–4 pav.). Pastarosios šaknų galimai reikėtų ieškoti į rytus ar šiaurę, ko gero, nesiejant jos kilmės su Svidrų kultūra. Į diskusiją įtraukiami ir pastaraisiais metais gauti naujausi duomenys iš Pabartonių akmens amžiaus gyvenvietės Neries dešiniajame krante, Vidurio Lietuvoje (5 pav.). Atlikus anglies mėginių iš įvairių skirtingų objektų AMS 14C datavimą, radinių pasiskirstymo, stratigrafijos analizę bei suskirsčius titnaginę medžiagą pagal tipologinius ir technologinius kriterijus, buvo išskirti keli šios vietos apgyvendinimo etapai: bent du mezolite ir vienas etapas neolite (6–8 pav.). Diferencijavus šių etapų medžiagą ir datavimo duomenis paaiškėjo, kad radiniai, būdingi ir galimai priskirtini vėlyvajai Svidrų kultūrai, yra išblaškyti, ir atskiro būtent šiam apgyvendinimo etapui priskirto radinių horizonto nustatyti beveik neįmanoma.Tarp gautų gyvenvietėje atidengtų objektų datavimo rezultatų išsiskyrė kelios borealio pradžios datos, kurios skyrėsi nuo Pabartonyse rasto vidurinio mezolito radinių horizonto ir datų. Atlikus išsamesnę analizę paaiškėjo, kad šioje gyvenvietėje yra vėlyvųjų svidrų įrankių kompleksas, dvi galimai su vėlyvojo mezolito kontekstu nesietinos dėmės su skaldytais smiltainio luitais ir kelios santykinai ankstyvos datos – elementai, kurie galimai galėtų būti interpretuojami susieti tarpusavyje kaip paties ankstyviausio Pabartonių gyvenvietės apgyvendinimo etapo archeologinė medžiaga (9–11 pav.). Straipsnyje iškeliama kol kas labai mažai pagrįsta hipotezė, kad galbūt vėlyvieji svidrai, nepatyrę Pulli kultūros technologinės įtakos, galėjo egzistuoti ilgiau, nei manyta iki šiol – iki borealio pradžios. Straipsnyje taip pat bandoma analizuoti vadinamosios Kundos kultūros egzistavimo klausimą ir iki šiol „tarpiniu“ inventoriumi tarp Svidrų ir Kundos (ar Pulli) kultūrų vadintus dirbinių kompleksus, kai gyvenvietėje randami tik karklo lapo formos strėlių antgaliai, gaminti iš taisyklingų skelčių, atskeltų nuo vienagalių skaldytinių, su plokščiai retušuota įkotine dalimi bei viršūne reverso pusėje, bet neaptinkama tipiškų Pulli vienašonių ar su ryškiai įsmaugta įkote antgalių. Siūloma plėsti vėlyvosios Svidrų kultūros sąvoką, į ją įtraukiant ir dirbinius, kurie buvo panašūs į gamintuosius Pulli technologija, tačiau skyrėsi nuo klasikinių Pulli dirbinių. Tuo tarpu laipsnišką visų ankstyvojo mezolito kultūrų perėjimą prie vienagalių skaldytinių siūloma suvokti nebūtinai kaip tai, kad viena kultūra perėmė kitos kultūros technologiją vienu ypu, o veikiau kaip į ilgai trukusį netolygaus tam tikros skaldymo technikos įsisavinimo procesą.Straipsnyje pasiūlyta Svidrų kultūros egzistavimo pabaigos vėlinimo hipoteze norėta išprovokuoti diskusiją, ką šiuo metu galima pasakyti apie šios kultūros datavimą, beveik neturint tikslių datų. Taip pat skatinama neignoruoti iš vadinamųjų svidrų paminklų gautų mezolito datų kaip visuomet neįtikinamų ar klaidingų. Siūloma ateityje atlikti kuo daugiau datavimo tyrimų gyvenvietėse, siejamose su vėlyvųjų Svidrų ir Pulli inventoriumi Lietuvos teritorijoje ir taip tikslinti svidrų epochos chronologines ribas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Swiderian culture; Mesolithic; Preboreal; Boreal; AMS radiocarbon dating; Lithuania.

ENThis paper focuses on an issue that was, and still remains, unsolved in Baltic Stone Age archaeology: the dating of the very end of the period of Swiderian culture. This time, the questions raised are what cultural unit (or units) should be considered as the last Swiderians, and who were the last tanged point users in general? In addition, the latest AMS 14C dates from the Mesolithic Pabartoniai 1 site in central Lithuania are taken into consideration within the archaeological context recorded during excavations in 2014–2016. Several archaeological objects – flint artefacts, knapped sandstone pebbles, burnt material and a few archaeological features – that were eliminated from the Late Mesolithic horizon and hypothetically interpreted as preexistant, are discussed as maybe belonging to the Late Swiderian archaeological horizon. This data suggests some alternative insights into what was previously declared about the chronology of the last Swiderians: it brings up the very slight possibility that this culture could have lasted as long as up to the early Boreal period, or around 400 years later than the formerly agreed dating. However, this study should be seen as the very first step in the discussion, which still needs argumentation and other case studies to be carried out until the hypothesis is proven. [From the publication]

• Lietuvos archeologija. T. 1, Akmens amžius / Algirdas Girininkas ; Klaipėdos universiteto Baltijos regiono Istorijos ir archeologijos institutas ; atsakingasis redaktorius Vladas Žulkus. Vilnius : Versus aureus, 2009. 328 p.
• Lietuvos mezolito gyvenviečių periodizacija : disertacija / Tomas Ostrauskas. Vilnius, 1998. 173 lap.
• Svidrų kultūra Lietuvoje / Egidijus Šatavičius. Lietuvos archeologija. 2005, t. 29 p 133-170.
• The First Palaeolithic inhabitants and the Mesolithic in Lithuanian territory / Egidijus Šatavičius. Hundred years of archaeological discoveries in Lithuania / edited by Gintautas Zabiela, Zenonas Baubonis, Eglė Marcinkevičiūtė. Vilnius: Lietuvos archeologijos draugija, 2016. P. 8-39.