Mykolas Homolickis apie Šv. Kryžiaus altorių senojoje Vilniaus katedroje

LTNeketinu parašyti šios klampios istorijos išvadų už Mykolą Homolickį. Jo tekste jokių išvadų Šv. Kryžiaus altoriaus klausimu nėra. Bet kai kurios įžvalgos peršasi savaime. Homolickio tikslas buvo ištaisyti savo ankstesniuose straipsniuose paskelbtas klaidas, parašyti objektyvią seniai dingusių Vilniaus katedros altorių istoriją, nepaisant jos paraštėse iškylančio netvarkingo, kartais aplaidaus ir nesąžiningo kapitulos narių elgesio su įsipareigojimais, fundacijomis ir donaciniais dokumentais. Rašydamas šį tekstą jis nenuslėpė ir nepagražino manipuliacijų įvairiomis privilegijomis bei pavadinimų „prisegiojimo“ faktų, atskleidusių, kas vyko tarp kapitulos narių, besidalinant pajamas. Vis dėlto tebelieka neaiški Dešimties tūkstančių riterių kankinių altoriaus istorija. Iki galo neįtikina Homolickio svarstymai apie atskiro relikvijų altoriaus nebuvimą (bent jau iki 1530 m. gaisro). Reikėtų didesnio tyrimo, norint suprasti, kas iš tiesų įvyko tarp Žygimanto Augusto ir vyskupo Valerijono Protasevičiaus, kodėl buvo įsteigtos dvi pamokslininko pareigybės, vėliau atnešusios daug painiavos. Prie Šv. Kryžiaus altoriaus paskelbimo „Vytautiniu“ prisidėjo ir XVI a. viduryje įkurta minėta karališkojo pamokslininko pareigybė. Propagandinis didžiojo kunigaikščio Vytauto – svarbiausio katedros fundatoriaus – įvaizdžio aspektas buvo neproporcingai išdidintas ir užgožė vėlesnes fundacijas. Bet kodėl „užmaršumas“ ištiko Vilniaus kapitulą, kad net vyskupo Protasevičiaus viena dosniausių XVI a. antros pusės donacijų po jo mirties buvo labai greitai pamiršta – sunku paaiškinti. Nors Homolickis niekur neleido sau tiesiogiai smerkti kanauninkų, pragaišinusių savo katedros istoriją, bet iš jo pusės jaučiamas nepritarimas jų veiksmams ir liūdesys, ypač teksto pabaigoje, kai susidūrė su išsipirkimo nuo pamokslininko pareigų atvejais. [p. 340].

ENThe article examines a manuscript by the historian Michał Homolicki (1791 1861), preserved in the Jagiellonian Library in Kraków, on the history of the altar of the Holy Cross in Vilnius Cathedral. Homolicki had intended to write a major historical study on Vilnius Cathedral, ‘Fragment z historii kościoła Katedralnego Wileńskiego’ (A Fragment of the History of Vilnius Cathedral), which he did not manage to finish, and parts of it remained in drafts. Since the author of this article published the history of the disappearance of this manuscript and its part devoted to Vytautas’s altar in an earlier volume of Lietuvos katalikų mokslo akademijos metraštis (2022, Vol. 45), this text can be considered as a continuation of the work on Homolicki’s manuscripts. In collecting data about the altar of the Holy Cross, the historian relied on the acts of the Vilnius Diocesan Chapter, the privileges issued, visitations, and the material collected by the priests Franciszek Ksawery Michał Bohusz and Maciej Dogiel. In the course of his research into the documents of the Cathedral Chapter, Homolicki noticed his own mistakes in previous publications (Wizerunki i Roztrząsania Naukowe. Poczet nowy drugi, Wilno, 1840, vol. 13, p. 110–123) and, in particular, the description ‘Witoldowski’ was used too frequently and erroneously. This practice eventually led to the actual founders being forgotten, as was the case with the main founder of the Altar of the Holy Cross, Bishop Valerijonas Protasevičius (Walerian Protasewicz) of Vilnius. Another part of the manuscript under consideration is devoted to the establishment of the office of royal and episcopal preachers, which is closely linked to the altar of the Holy Cross, as well as to the issues of their provision and functioning.