Trying to survive: the activity of exiled Baltic artists in Germany in 1945-1950

LTAntrojo pasaulinio karo padariniai buvo skaudūs rytinėms Baltijos jūros šalims – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Karo pabaigoje prasidėjo masinis gyventojų persikėlimas į Vakarus. Nemažai lietuvių inteligentų ir menininkų atsidūrė Vokietijos ir Austrijos teritorijose bei tapo perkeltais asmenimis. Istorikai aptarė nepalankią terpę, kurioje gyveno pabėgėliai: skurdą, stovyklų izoliaciją ir tautinės nesantaikos proveržius. Vis dėlto perkeltųjų asmenų kasdienio gyvenimo ir kultūrinės veiklos tyrimams skirta nedaug darbų. Šiame straipsnyje aptariama Lietuvos menininkų veikla pokario Vokietijoje (1945–1950) ir nagrinėjama, kaip menas ir menininkai savo darbais prisidėjo prie tautai svarbių politinių sprendimų, nulėmusių išlikimą ir įsitvirtinimą Vakarų šalyse. Perkeltieji asmenys savo kultūrinėse reprezentacijose atskleidė tvirtus ryšius su etnine tapatybe. Įsitraukimą į kultūrinę veiklą skatino noras priešintis supančiai tikrovei. Buvo įsteigtos bendrojo lavinimo mokyklos, surengta devyniolika dailės parodų ir koncertų, pastatytos operos, išleistos knygos. Pinneberge buvo įkurtas Baltijos universitetas, veikė mėgėjų meno studijos, akademinė Freiburgo dailės ir amatų mokykla. Lietuvos dailininkų kūriniai atspindi gana niūrias idealizuotos tėvynės temas ir peizažus. Tačiau realiame gyvenime menininkai dėjo daug pastangų, kad įveiktų slegiančią tikrovę. Kultūrine veikla jie atstovavo savo tautai ir valstybei. Daugumos kūryba liudija apie karo traumas ir vėlesnį nesugebėjimą integruotis į tarptautinę meno terpę.