Mitologinės vietos Jiezno ir Stakliškių apylinkėse
LTNors šiandien Lietuvoje įsitvirtinusi krikščionybė, daugelis tautiečių dar sėdėdami mokyklos suole išgirsta, kad mūsų šalis – bene paskutinis pagonybės atsisakęs kraštas visoje Europoje. Senosios baltų religijos apeigas šiandien atkurti bando tik pavieniai entuziastai, tačiau gamtoje, kurios ilgaamžiškumui neprilygsta mūsų trumpas gyvenimas, dar yra apstu su pagonybe sietinų objektų. Sakraline, mitologine reikšme pasižyminčios vietos didesnio tyrinėtojų dėmesio sulaukė XIX amžiuje. Fiksuoti ne tik įvairių vietovių ir objektų pavadinimai, bet ir su jais susiję vietos gyventojų pasakojimai. Jiìzno ir Ståkliškių krašte taip pat esama išskirtinių gamtos paminklų, kuriuos gaubia iš kartos į kartą perduodami padavimai. Tai įvairūs pagoniškojo baltų religinio gyvenimo liudininkai – alkakalniai, šventieji miškai (gojai), alkupiai, šventupiai, šaltiniai, savo dydžiu bei forma išsiskiriantys akmenys ir piliakalniai, kuriuos vietos gyventojai neretai mistifikuodavo, užmiršę jų pirminę paskirtį, patvirtinamą archeologinių kasinėjimų radiniais. Šių gamtos objektų gilią praeitį atskleidžia specifiniai pavadinimai, o išskirtinumą palaiko vietos gyventojų rodomas dėmesys ir pagarba. Alkų tyrinėjimo prasmę ir jų pažinimo svarbą puikiai apibrėžė archeologas Vykintas Vaitkevičius, teigęs, kad „šventvietės yra viena nuostabiausių priešistorinės Lietuvos realijų“. Nėra abejonių, kad istoriniai paminklai įgalina geriau pažinti mūsų protėvių gyvensenos esmę, suteikia stiprybės kuriant ateities Lietuvą ir puoselėjant krašto tradicijas.
- Alkai: baltų šventviečių studija.. Vilnius : "Diemedžio" leidykla, 2003. 319 p.
- Archeologų dienoraščius atskleidus: Nevėžio vidurupis ir Naujamiesčio apylinkės.. Naujamiestis Vilnius : Versmė, 2024 P. 87-109.
