Janinos Degutytės laiškynas. Kn. 2. Tveriantis ryšys: susirašinėjimas su Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte

LTPoetės Janinos Degutytės ir tapytojos Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės – pačių artimiausių viena kitai žmonių – santykis apėmė skirtingus ir gan sudėtingus dalykus. Užsimezgusį jų ryšį nuo pat pradžios (1958 m.) formavo maksimaliai išgyvenamas žmogaus pažeidžiamumas. Nepriteklius, negalia ir kūryba buvo terpė, kurioje radosi ir stiprėjo jų draugystė ir meilė, trukusi kiek daugiau nei trisdešimt metų. Didžiąją dalį susirašinėjimo sudaro laiškai iš trumpų, bet labai intensyvių išsiskyrimo tarpsnių, kai buvo rašoma kasdien ar net kelis kartus per dieną. Paskirų tarpsnių laiškai koreliuoja su to paties meto Degutytės eilėraščiais – laiškų ir poezijos sampyna ypač ryški ankstyvuosiuose laiškuose. Knygoje įvairiais aspektais pasitelkiama abiejų menininkių kūryba: ir Janinos Degutytės poezija, ir Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tapyba buvo svarbi jųdviejų santykio ir viena kitai rašomų laiškų dalis.

ENThis second book of Janina Degutytė's (1928-1990) letters is devoted to her correspondence with her closest lifelong friend, the painter Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė (1919-2013). The anthropological approach to the letters, the assemblage principle of the composition of the book, the methods of densifying and presenting the context of the letters, and the general information about the poet Degutytė and her correspondence are presented in the firs book of the series. [...] In total, there are close to 90 letters from Degutytė to Jacevičiūtė and about 160 letters from Jacevičiūtė to Degutytė. Their correspondence was characterised by short and intense periods, with letters being written continuously during a stay in a sanatorium, in a creative retreat for artists or writers, or in hospital. To each of the, letters were an obvious way of keeping in touch with the person each was longing for and who was not around. In densifying the context of Degutytė's correspondence with Jacevičiūtė, the letters are interspersed with etnographically collected accounts of Jacevičiūtė's life and the lives of other close people, works created by both Degutytė and Jacevičiūtė, explanations of the everyday practices common at the time, and photographs preserved by the circle of relative. [p. 383-384].