Janinos Degutytės laiškynas. Kn. 1. Nemeilės šešėly: susirašinėjimas su motina Janina Degutiene

LTŠiomis knygomis skelbiamas poetės Janino Degutytės (1928-1990) laiškynas. Laiškai atskleidžia poetės palaikytus ryšius, išryškinas pagrindinius jos gyvenimo žmones. Susirašinėti su pagrindinėmis adrestėmis ji pradėjo XX a. šeštajame ar septintajame dešimtmetyje; korespondencija apima 30-40 metų. Publikuoti pradedama nuo laiškų trims adresatėms: motinai Janinai Degutienei, gyvenimo draugei dailininkei Bronislavai Jacevičiūtei-Jėčiūtei, kaimynei ir bičiulei gydytojai Lenai Rapalienei. Susirašinėjimas su kiekviena iš jų skelbiamas atskira knyga, išryškinančia vis kitą susirašinėjančiųjų santykį ir kitą kultūrinę socialinę aplinką. Degutytės laiškai pateikiami asambliažo principu, paraleliai su kitais tekstais: kitų asmenų laiškynais, pokalbiais su susirašinėjimo dalyvėmis, veikėjomis ar veikėjais, rašytiniais atsiminimais, tuo metu kurtais kūriniais, visualiąja medžiaga. Knygose stengtasi, kiek įmanoma, rekonstruoti kiekvieno laiško kultūrinę ir asmeninę rašymo situaciją, tad visą šį darbą galima laikyti antropologiniu laiškyno tyrimu.Janinos Degutytės susirašinėjimas su motina, nors išlikęs fragmentiškai, yra pats gausiausias. Motinai Degutytė rašė visur, kur tik būdavo: iš Vilniaus, iš Mazgeliškių (Bronislavos Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėviškės), sanatorijų, ligoninių, kūrybos ar poilsio namų. Tačiau kartu šie laiškai patys trumpiausi, dalis primena raštelius. Juose aiškumo buvo siekiama ir rašysena, ir turiniu: stengtasi suprantamai išdėstyti, kuo poetė užsiima, ką dirba, – apie kai kuriuos jos darbus sužinome tik iš laiškų motinai. Ir vis dėlto dažniausiai jie buvo rašomi iš pareigos. Kai motina pradėjo girtauti, Degutytei buvo septyneri. Kai žuvo tėvas – trylika. Nuo tada Degutytė prisiėmė atsakomybę už motiną ir rūpinosi jos bei savęs išlaikymu. Šia knyga skelbiami laiškai rodo viso gyvenimo pastangą palaikyti santykį su motina. Nepaisant pastangos bendrauti ir rūpintis, laiškuose justi išgyventos nemeilės šešėlis.

ENThis book launches a series presenting the epistolary legacy of the poet Janina Degutytė as different relationships built and maintained during her lifetime. In this way, the letters are opened from the anthropological perspective. [...] Degutytė's contemporaries communicated a lot through letters, it was typical, but it seems that she wrote them with exceptional intensity. Over 700 letters she wrote about 1100 received by her have survived, which clearly indicate that they are only part of a much larger correspondence. Degutytė's epistolary legacy is distinguished by the fact that as a famous poet, she wrote the overwhelming majority of her letters not to people in her professional community but to her relatives, with whom she maintained daily contact through letters in the situation of any separation. Most of Degutytė's letters could be called ordinary letters, i.e., letters whose main purpose is to maintain a relationship, to stay in touch with a person close to her who is not around at the time. This series of books aims to publish the poet's seven main correspondences, which beginning in the 1950s or 1960s, continued until the death of one of the correspondents. All these threads of letters have survived in fragments; each covers some thirty or forty years of Degutytė's life and ends outside the will of the correspondent. The firs phase include three books: correspondence with her mother Janina Degutienė, her lifelong friend Bronislava Jacevičiūtė-Jėčiūtė, an artist, and her neighbour and friend Lena Rapalienė, a medical doctor. With each book, a distinctive relatioship unfolds, continued by other relationships that inevitably become interwoven in it and expanded by social, historical, and cultural environments as everyday mediums for letters and relationships. [...] The firs book of Janina Degutytė's letters contains her correspondence with her mother Janina Degutienė (1902-1983). [...].In this book, Degutytė's letters ti her mother are presented together with her mother's letters (in Polish, preserving the language in which they were written and translated into Lithuanian), and in parallel with the poems written in the letters (in their original form, preserved in autographs). It also includes the life stories relating to various events mentioned in the letters recorded by the editor, visual material, and other contextual documents. [p. 299-300, 302-303].