Polilogas tarp gyvų ir mirusių: Sigito Parulskio "Oda kailiadirbiui"

LTStraipsnio tikslas – pasitelkiant Jurijaus Lotmano kultūros semiotikos ir intertekstualumo metodologines prieigas parodyti poetinės Sigito Parulskio tapatybės, apimančios poeto savivoką ir eilėraščio architektoniką, ypatumus. Straipsnyje poetinė tapatybė suvokiama kaip iš dalies unikali, iš dalies nulemta esamos kultūrinės situacijos. Ypatingas dėmesys skiriamas kultūros atminčiai (Lotmano sąvoka), eilėraštyje aktualizuojamai per intertekstines citatas, parafrazes, nuorodas į biografijas. Pasak Lotmano, nuo realių asmenų atitrūkusios vadinamosios kvazibiografijos arba personaliniai mitai, apimantys žymių rašytojų gyvenimo faktus, literatūros kūrinius ir amžininkų atsiminimus, tampa poetinės tapatybės konstravimo modeliais kitiems. Atlikus Parulskio eilėaščio „Oda kailiadirbiui“ analizę fiksuojama, kad Parulskiui-poetui tokiais modeliais buvo Vytauto P. Bložės ir Osipo Mandelštamo „personaliniai mitai“. Šių XX a. 9-10 dešimtmečiais Lietuvoje vyravusį „poeto-svetimojo“ provaizdį įprasminančių mitų aktualumas aptariamas atsižvelgiant į sociokultūrinį kontekstą, literatūros lauko pokyčius. Literatūrocentriška, intertekstuali Parulskio poezija pasirodo esanti sociali, nukreipta į gyvenimą, tačiau gyvenimas, subjektyvios patirtys reflektuojamos ne tiesiogiai, o modeliuojamos per kultūrinį kontekstą. Poetiniai dialektai, literatūros kūriniai, žymių rašytojų biografijos funkcionuoja kaip tam tikrą verčių sistemą suponuojantys pasaulio modeliai, su kuriais polemizuojama, kurie perimami, transformuojami arba neigiamai, tačiau niekuomet visiškai neužmirštami. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Sigitas Parulskis; Kultūros atmintis; Eilėraščio architektonika; Intertekstualumas; Kvazibiografija-personalinis mitas; Sigitas Parulskis; Cultural memory; Architectonics of a poem; Intertextuality; Quasi-biographical personal myth.

ENGoal of this article is to draw on Juri Lotman’s methodological approaches in cultural semiotics and intertextuality to highlight the singular nature of Sigitas Parulskis’s poetic identity, notably his self-understanding and the architectonics of his poetry. The article sees poetic identity as both unique and culturally determined. Considerable attention is paid to Lotman’s concept of cultural memory, and how the poems are made relevant to the reader through intertextual quotes, paraphrasing, and biographical references. According to Lotman, the quasi-biographies and personal myths – disconnected from the real people – surrounding the lives of great writers, their literary works, and the recollections of their contemporaries become models for constructing poetic identity for others. In an analysis of Parulskis’s poem “Ode to a Furrier”, the author of the article notes that, for Parulskis the poet, Vytautas Bložė’s and Osip Mandelstam’s “personal myths” become examples of such models. The architectonics of Parulskis’s poetry is marked by indirect intertextual references: the poet and translator Bložė is referenced through quotes from the latter’s translations of poems by Stanislaw Czycz and Cesar Vallejo. On the other hand, a quote from Homer’s The Odyssey functions like an archetypal image of the foreigner-deportee. This archetypal image is reinforced by the Christian semantics of sacrifice in the life and oeuvre of another one of Parulskis’s poetic fathers – Mandelstam the furrier.In his life and work, Mandelstam (who used the image of the furrier to define the writer’s profession, and who was persecuted and deported for a poem that mocked Stalin) gives meaning to and reinforces the image of the “poet-stranger” that was popular in Lithuania in the 1980s–90s, and which had a considerable impact on Parulskis; its popularity is examined taking into consideration the sociocultural context and changes in the literary world following the restoration of Lithuania’s independence. Although Parulskis’ literature-centric, intertextual poetry is presented as social and concerned with life, the realities of his era and subjective experience indirectly reflect, and are modeled through, his cultural context. Poetic dialects, literary works, and the biographies of famous writers function as models of the world that are engaged with polemically, appropriated and transformed, or negated – but never forgotten. [From the publication]