Dvigarsių V+n netipiškos vartosenos ir balsių nazalizacijos liekanos lietuvių kalbos tarmėse

LDB
RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaLietuvių kalba / Lithuanian
AntraštėDvigarsių V+n netipiškos vartosenos ir balsių nazalizacijos liekanos lietuvių kalbos tarmėse
Kita antraštėRelics of Atypical Usage of the V+n Type Diphthongs and Vowel Nasalisation in Lithuanian Dialects
Autoriai
LeidinyjeŽmogus ir žodis [Man and the Word]. 2006, 1, p. 35-38
PastabosLDB Open.
Reikšminiai žodžiai
LTDvigarsiai; Nazalizacija; Denazalizacija; Intarpiniai veiksmažodžiai; Žodžių darybos pamatas; Prigimtinio ilgumo balsiai; Istorinio ilgumo balsiai; Padėtinio ilgumo balsiai
ENDiphtong; Nasalisation; Denasalisation; Verb with infix; Word-formation basis; Vowel of inherent lenght; Vowel of historical lenght; Vowel of positional lenth
Santrauka / Anotacija

LTŠiame straipsnyje autorės nagrinėja atvejus, kai V + n struktūros dvigarsiai išliko nesuvienbalsėję prieš nesprogstamuosius priebalsius ir žodžio gale, nors pagal istorinės fonetikos dėsnius šiose pozicijose jie turėjo suvienbalsėti. Tokie atvejai paplitę tam tikrose morfologinėse formose. Kupiškėnų, pietų žemaičių, rečiau kitose tarmėse šie dvigarsiai išlaikomi intarpinių veiksmažodžių šaknyse, pavyzdžiui, geñsa „gęsta“, šañša „šąšta“, duñža „dūžta“, tiñža „tyžta“ ir pan. Bendrinėje lietuvių kalboje ir daugelyje tarmių dvigarsiai en, in išlaikomi būsimojo laiko formose (gyveñs, skùbins), sta kamieno veiksmažodžių esamajame laike (sènsta, tìnsta). Priežastys įvairios: stengiamasi nenukrypti nuo veiksmažodžių struktūrinio modelio (plg. kiñta ir viñsa „vysta, veisiasi“), taip pat išlaikyti darybos pamato kamieną (gyvénti – gyveñs), išlaikyti vienodą pagrindinių ir išvestinių veiksmažodžio formų šaknį (tìnti, tìnsta, tìno). Ryški žodžio galo balsių -ų, -į nazalizacija Pelesos apylinkėse išlaikyta dėl šnektos izoliacijos, kuri susidarė šnektai atsidūrus už valstybės sienos. [Iš leidinio]

ENThe authors of this article analyse instances where diphthongs of the structure V+n have not become simplified (monophthongised) before non-plosive consonants and in the word-final position, despite the fact that in accordance with the principles of historical phonetics they would have been expected to monophthongised in these positions. Examples of this phenomenon are common in certain morphological forms. Among speakers of the Kupiškiai dialect, southern Žemaitian dialects and, less often, certain other dialects, these diphthongs are preserved when they are verbal infixes, for example, geñsa (instead of gęsta), šañša (instead of šąšta), duñža (instead of dūžta), tiñža (instead of tyžta) and so forth. In Standard Lithuanian and most dialects, the diphthongs en, in are preserved in future tense forms (gyveñs, skùbins), and in the present tense of verbs that take the -sta ending: sènsta, tìnsta. The reasons are varied: it may be an attempt to keep the thematic structure recognisable throughout all the verb’s paradigms, e.g. kiñta (instead of keĩčiasi) and viñsa (instead of vysta, veisiasi); or it may be to keep the same productive root stem throughout (gyvénti – gyveñs), or to maintain uniformity of the verb root in basic and derived forms (tìnti, tìnsta, tìno). In Pelesa (which is now in Belarus due to Soviet redrawing of borders) a clear nasalisation of the vowels -ų, -į in the word-final position survives, due to the dialect’s isolation from other Lithuanian speakers.

ISSN1392-8600, 1822-7805
Mokslo sritisKalbotyra / Linguistics
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/4975
Atnaujinta2020-07-30 17:56:30
Metrika Peržiūros: 3    Atsisiuntimai: 2