LTStraipsnyje aptariamas archeologinių objektų fiksavimas meninėje kūryboje. Archeologinių objektų atsiradimas XIX a. meninėje kūryboje sietinas su archeologijos mokslo ir jo istorijos pradžia Lietuvoje. Pirmieji archeologiniai piešiniai buvo radinio fiksacija ir dokumentacija. Jie buvo litografuojami ir kaip iliustracijos publikuojami archeologijai skirtose knygose. Tokie piešiniai yra vertingas ikonografijos šaltinis, suteikiantis žinių apie neišlikusius objektus, sudarantis galimybę juos atkurti. XIX a. viduryje išryškėjo tendencija rūpintis piešinių, litografijų meniniu lygiu, profesionalumu ir siejama tai su J.K. Vilčinskio leistais litografijų, chromo-litografijų, raižinių albumais bei to paties laikotarpio knygų leidyba. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje radinių ir archeologinių tyrimų dokumentavimas įgijo naują kokybę T. Daugirdo piešiniuose. XX–XXI a. archeologiniai pirmavaizdžiai neretai tampa meninės kūrybos dalimi arba pagrindu šiuolaikinėms mintims išreikšti. Baltiškas palikimas atgyja meninėmis interpretacijomis, estetiniais impulsais, vizijomis. Archeologinių radinių studijos gali būti ir meninės edukacijos proceso pagrindu: nuo autentiško objekto stebėjimo, fiksavimo, analizės bei sintezės kūrybiniame procese iki konkretaus, savarankišku meno kūrinio, kur pirminės įtaigos lieka nugludintos ir sunkiai įžvelgiamos. Pastarąjį dešimtmetį postmodernistiniame mene stiprėja poreikis kurti tarpdisciplininius kūrinius. Tokio meno kūrėjai dėl turinio įtaigos atsisako tiesioginių simbolinių ar formos sąsajų. Senosios kultūros paveldas tampa idėjos ašimi, o pats kūrybos, veiksmo ir įsijautimo procesas sureikšminamas.