Kaip šaukė, taip ir atsiliepė: XV a. lietuvių katalikų gyvenimas ir pagonybės liekanų mitas

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Kaip šaukė, taip ir atsiliepė: XV a. lietuvių katalikų gyvenimas ir pagonybės liekanų mitas
Alternative Title:
Give a dog a bad name. Fifteenth-century Lithuanian Catholic life and the myth of pagan remnants
In the Book:
Notes:
Pirminis šio straipsnio variantas paskelbtas Klaipėdos universiteto ir Lietuvos istorijos instituto mokslinėje konferencijoje: „Žmogaus dvasinis pasaulis pasaulėžiūrinių sistemų sankirtose - viduramžiai bei ankstyvieji naujieji amžiai (sinkretizmas, inkultūracija, akultūracija, difuzija" (Klaipėda, 2011 09 25). Reikšminiai žodžiai: Albertas Taboras, Vilniaus vyskupas; Dvasinė privilegija; Katalikų gyvenimas; Krikščionybė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pagonybės reliktai; Suplika; Visuomenės religingumas; Albert Tabor, Vilnius bishop; Catholic life; Christianity; Pagan remnants; Social religiosity; Spiritual privilege; Supplication.
Keywords:
LT
Albertas Taboras, Vilniaus vyskupas; Dvasinė privilegija; Katalikai. Katalikų bažnyčia / Catholics. Catholic Church; Krikščionybė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (Lietuva; LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Pagonybė / Paganism; Suplika; Visuomenės religingumas.
EN
Albert Tabor, Vilnius bishop; Catholic life; Christianity; Pagan remnants; Social religiosity; Spiritual privilege; Supplication.
Summary / Abstract:

LTĮvairūs rašytiniai šaltiniai (į Romą pasiųsti dvasinių privilegijų prašymai: pakeisti nuodėmklausį, gauti atleidimą nuo nuodėmių (dažnai susijusių su Kristaus kultu), teisę turėti nešiojamą altorių ir pan.) atskleidžia gyvybingos katalikybės paveikslą XV a. (1387-1525) Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Maldos lotynų kalba buvo transkribuotos į kirilicą (rusėnų kalbą suprato dauguma lietuvių), pagrindiniai katalikų poteriai („Tėve mūsų“, „Sveika, Marija“ ir „Tikiu“) dėstyti lietuvių kalba (iš Lucko vyskupo teismo knygos bylų ir pirmojo ištisinio teksto lietuvių kalba Vilniaus bernardinams priklausančios knygos priešlapyje). Visų sluoksnių žmonės priklausė religinėms brolijoms, susijusioms su parapinėmis bažnyčiomis. Žmonės dalyvavo procesijose, gerbė šventųjų relikvijas ir Kristaus kančios atvaizdus (labai populiarius XV a. ir išlikusius šiuolaikinėje Lietuvoje „Rūpintojėlio“ pavidalu). Dauguma šio pamaldumo aspektų buvo bendruomeniniai ir fiziniai. XV a. lietuviai gyveno religinį gyvenimą, bet mažai apie jį galvojo ar skaitė religinius tekstus. Tačiau XVI a. trečiame dešimtmetyje Vilniaus katalikai (miestiečiai, bajorija) atrado laiko patys skaityti Šventąjį raštą ir norėjo tai daryti gimtąja kalba. 1499 m. vyskupas Albertas Taboras skundėsi popiežiui Aleksandrui VI, kad Lietuvos didikai laiko savo dvaruose žynius ir būrėjus (jis vartojo Krokuvos universitete dėstytos XII a. Kanonų teisės klišes, žinotas ir Lietuvoje), nors nebūtinai jais tiki, piktnaudžiauja popiežiaus privilegijomis ir skriaudžia bažnyčią vyskupijoje. Didikai kaltinti neteisėtu šv. Mišių gausingai liaudžiai atlikimu prie nešiojamų altorių, o ne bažnyčioje, viešų pamokslų skelbimu – ir visa tai daryta be vyskupo leidimo.XVI a. pradžioje Bažnyčios pareigūnai jautė, kad praranda kontrolę statant bažnyčias, organizuojant viešus Kristaus kančios garbinimus (ypatingai piligrimystę ir procesijas) bei pajamas iš religinės veiklos. Grigaliaus bažnyčios reforma vyko lėtai, tačiau 1522 m. Gniezno arkivyskupo ir Vilniaus vyskupo iniciatyva atlikta pirmoji Vilniaus vyskupystės bažnytinio turto inventorizacija. Pagonybės tema naudojosi valdovai, vyskupai ir bajorai, siekdami gauti papildomų privilegijų (panašiai, kaip šūkis „karas prieš terorizmą“ atveria daugelį durų). Siekiant leidimų statyti naujas bažnyčias buvo naudojami tokie argumentai: didelis atstumas iki parapinės bažnyčios ir katalikų valstiečių susitikimai gamtinėje erdvėje. Vėliau, prasidėjus religiniams disputams tarp katalikų ir protestantų, senų papročių toleravimo buvo atsisakyta. M. Mažvydui ir jo pasekėjams katalikai atrodė tikri pagonys. Sinkretizmas išliko visoje Europoje ir nėra būdingas vien tik Lietuvos krikščionybei. [versta iš angliškos santraukos]

ENVarious written sources reflect the lively state of Catholic life in the Grand Duchy of Lithuania during the long fifteenth century (1387-1525) - applications to Rome for spiritual privileges (choosing a confessor, obtaining indulgences - often connected with the cult of Corpus Christi -, the right to own a portable altar, and so on). Latin Mass texts were transliterated into Cyrillic (Ruthenian being the written language that most literate Lithuanians could read), the basic Catholic prayers (Our Father, Hail Mary, the Apostles' Creed were taught in Lithuanian (as the Lutsk consistory court records and the famous glosses in a Bernardine-owned priest's manual show). People of all classes belonged to religious fraternities connected with parish churches and especially the Vilnius mendicant foundations. People went on pilgrimage, revered relics and venerated the Image of Piety (a very popular fifteenth-century devotion which survives in Lithuania as the "Rūpintojėlis"). Most of these aspects of piety are communal and physical. Fifteenth-century Lithuanians did religion, very few thought or read religion. However, by the second decade of the sixteenth-century Vilnius Catholics (burghers as well as members of the ruling family and nobility) had time to read Scripture and a desire to have Biblical texts available in the vernacular. In 1499 Bishop Tabor complained to Pope Alexander VI that Lithuanian nobles keep sayers and fortune-tellers at their court (his vocabulary is taken from twelfth-century Canon Law cliches taught at Cracow University and known to have been available in written form in Lithuania), even though they do not necessarily believe in them and abuse papal privileges to harm the Church in his diocese. The wicked things of which these nobles are accused include using portable altars to hold masses for large numbers of people in places where there is no church, organising public sermons - and all without the bishop's permission.By the early sixteenth century Catholic and Orthodox bishops had lost control over church building, public piety (especially pilgrimages and processions) and income from religious activities. A Gregorian reform of the Church took place slowly culminating in the semi-serious inventory of parish church wealth and local chruch patronage sponsored by the bishop of Vilnius and archbishop of Gniezno in 1522. Paganism as a topos at this time appears in anti-Lithuanian and anti-Polish propaganda and occasionally in Lithuanian appeals for special treatment from Rome. It was understood as a word that acts as a bell on the papal Pavlovian dog. Distance from a parish church and meetings of Catholic peasants in the wilderness to receive the sacraments are used as arguments for allowing new churches to be built. Later in the century under the influence of religious dispute with Protestants, Catholic clergy replace reference to the difficulties of practising religion with claims that pagan practices must be fought. For Mažvydas and his fellows Catholics are the real pagans. Folk religion and non-Christian traditions survive among Christians all over Europe, not least in the former Papal States, as Carlo Levi's "Cristo si è fermato a Eboli" shows most eloquently. [From the publication]

Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/46081
Updated:
2022-01-12 11:03:53
Metrics:
Views: 49    Downloads: 15
Export: