Conversions to Catholicism in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the 16th and 17th centuries in the context of the development of the Counter-Reformation: a summary

LTDaugelis asmeninių kitų krikščioniškųjų konfesijų atstovų perėjimo į katalikybę priežasčių buvo panašios Abiejų Tautų Respublikoje ir tose Europos šalyse, kuriose Romos katalikų bažnyčios pozicija išliko tvirta. Panašus buvo ir jėzuitų vaidmuo šiuose atsivertimuose, taip pat kai kurie šio ordino metodai, taikyti nekatalikų atžvilgiu, tarp jų bandymai atversti svarbiausius kitatikių elito atstovus į katalikybę, tuo pat metu neatsisakant plėsti savo įtakos ir platesnėms miestiečių bei valstiečių grupėms. Ypač svarbus buvo jėzuitų išplėtotos švietimo sistemos vaidmuo, kuris, įvertinus ir likusios katalikų dvasininkijos įnašą, paskutiniaisiais XVI a. ir XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais de facto per mažiau nei dvi kartas pakeitė lenkų ir lietuvių katalikų mentalitetą kontrreformacijos dvasia. Katalikų dauguma darė spaudimą vis mažėjančiai nekatalikų grupei. Be to, svarbų vaidmenį atliko ir Lenkijos bei Lietuvos valdovų – ypač Zigmanto Vazos (1588–1632) – politika, kuri ypač paveikė didikų bei bajorų elito atstovus. Visų pirma, monarchas vangiai reagavo į prieš protestantus, o iš dalies ir prieš stačiatikius nukreiptus religinius neramumus bei smurto proveržius, dėl kurių iš evangelikų (taip pat arijonų) visam laikui buvo atimtos bažnyčios pagrindiniuose karališkuosiuose Karūnos miestuose (Krokuvoje, Poznanėje, Liubline). Negana to, nuo trečiųjų savo valdymo metų šis valdovas aiškiai pirmenybę teikė katalikams, teikdamas ne tik senatorių, bet ir žemės (vietines) pareigybes, o tai visiškai pakeitė religinę valstybės senato sudėtį. Kaip rodo šaltiniai, Zigmantas Vaza daugelį savo paskyrimų į pareigybes derindavo su sau artimais katalikų dvasininkų pareigūnais (ir ypač su popiežiaus nuncijais).Dėl to nekatalikų galimybės siekti politinės karjeros gerokai sumažėjo, o tai buvo vienas reikšmingų veiksnių, lėmusių anksčiau nekatalikais buvusių kilmingųjų elito atstovų atsivertimą į katalikybę. Svarbų vaidmenį stačiatikių atsivertimuose suvaidino Brastos bažnytinė unija (1595/1596), kuri palaipsniui paskatino masinį tikinčiųjų atsivertimą iš stačiatikybės į unitų bažnyčią arba kai kuriais atvejais – į Romos katalikų bažnyčią. Stačiatikių krikščionių atsivertimą – ankstesniu laikotarpiu ir į protestantiškas konfesijas – ilgą laiką lengvino dvasinė ir intelektinė stačiatikių bažnyčios krizė (ypač XVI a.). Taip pat ir protestantų atveju – ne tik kontrreformacijos raida prisidėjo prie jų atsivertimo į katalikybę. Pirmieji sugrįžimai į katalikybę įvyko jau XVI a. 7 dešimtmečio antroje pusėje, tai yra dar prieš įsibėgėjant kontrreformacijai Lenkijoje ir Lietuvoje. Tai lėmė įvairios vidinės Lenkijos ir Lietuvos protestantų bažnyčių problemos, pvz., protestantizmo dogmos vis dar nebuvo įleidusios giliai savo šaknų protestantų atstovų sąmonėje, Reformacija buvo silpnai paplitusi kituose nei bajorijos visuomenėse luomuose (nors buvo ir išimčių, pvz., dideliuose Karališkosios Prūsijos miestuose), protestantų tarpusavio kivirčai.Paskutinį smūgį nekatalikams sudavė XVII a. antrosios pusės pradžios karai, paaštrinę religinius konfliktus Lenkijoje ir Lietuvoje, dėl kurių arijonai buvo ištremti iš Abiejų Tautų Respublikos (1658 m.), daug čekų brolių emigravo, kalvinistai prarado daugelį savo bažnyčių, su tuo siejosi ir daugelis jų vėlesnių atsivertimo į katalikybę atvejų. Galiausiai XVII ir XVIII a. sandūroje tris stačiatikių vyskupijas perėmė unitai, kurie de facto Rytų bažnyčios tikinčiuosius tose vyskupijose pavertė Rytų apeigų katalikais. Raktiniai žodžiai: atsivertimai, Reformacija, protestantai, stačiatikiai, katalikybė, kontrreformacija, Zigmantas Vaza, Brastos unija.

ENThe main aim of the article is to summarise, but also in some respects to extend, the existing research on the conversion to Catholicism of members of other Christian denominations in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the 16th and 17th centuries. Although we already know a lot about the development of the Reformation and the reaction to it, in the form of the Counter-Reformation on the part of the Catholic Church in Poland and Lithuania, little has been written about the conversions themselves and their reasons. For example, specific conversions of famous people from magnate circles and the wealthy nobility are examined. The focus is mainly on converts from Protestantism, and less often on Orthodox believers. The article tries to apply a wide perspective, thus showing the specificity of the conversions taking place in the Polish-Lithuanian Commonwealth in comparison with other European countries. Keywords: conversion, Reformation, Protestants, Orthodox, Catholicism, Counter-Reformation, Sigismund III Vasa, the Union of Brest.

• Calvinism in the Polish-Lithuanian Commonwealth, 1548-1648: the churches and the faithful.. Leiden ; Brill, 2020. LIII, 322 p.
• Converting physicians: the apostasy of Socinian Gaspar Wilkowski and the confessional boundaries of medicalization in 16th century Poland-Lithuania. Beyond devotion: religious and literary communities in the 16th and 17th century Polish-Lithuanian Commonwealth. Göttingen: Vanderhoeck & Ruprecht, 2022. P. 213-244.
• Konflikty wyznaniowe w Wilnie od początku reformacji do końca XVII wieku. Toruń : Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu Mikołaja Kopernika, 2016. 799 p.
• Mikołaj Krzysztof Radziwiłł Sierotka (1549-1616): wojewoda wileński. Warszawa : Semper, 2000. 381 p.
• Od prawosławia do katolicyzmu: ruscy możni i szlachta Wielkiego Księstwa Litewskiego wobec wyznań reformacyjnych. Białystok : Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 2004. 312 p.
• Porzucanie wyznań reformacyjnych przez ruską elitę polityczną Rzeczypospolitej. Cała historia to dzieji ludzi ...: studia z historii społecznej ofiarowane profesorowi Andrzejowi Wyczańskiemu w 80-tą rocznicę urodzin i 55-lecie pracy naukowej. Białystok: Wydawnictwo Uniwersytetu w Białymstoku, 2004. P. 109-121.
• Wilnianie: żywoty siedemnastowieczne. Warszawa : Przegląd Wschodni, 2008. xxxiv, 663 p.
• Wyrugowanie prawosławnych mieszczan z rady miejskiej Wilna w 1621 roku.. Litwa w epoce Wazów. Warszawa: Neriton, 2006. P. 277-290.