Don Kichotas prieš Prometėją : tarpukario lietuvių-lenkų iracionalioji diplomatija

LTLietuvių ir lenkų santykiai tarpukariu tapo plačiai žinomi visame pasaulyje. Jozefo Pilsudskio federalistines idėjas, jo Rytų politikos programą modernioji lenkų istoriografija yra taikliai pavadinusi „prometėjizmu“. Straipsnyje siekiama nustatyti ir aptarti tokias prieštaringai vertinamas sritis: su kuo, kodėl ir kaip lenkiškas Prometėjas net dvidešimt metų galynėjosi Lietuvoje? Svarstoma, kaip ši situacija veikė abiejų tautų gyvenimą. Autorius teigia, kad lenkiškasis prometėjizmas neigiamai paveikė tarpu kario Lietuvą: ženkliai deformavo jos po litinę savimonę ir dezorientavo geopolitinę orientaciją, daugeliu atvejų sąlygojo užsienio politikos mitologizavimą ir diplomatijos iracionalumą. Be to, Pilsudskio užmojis sujungti Lietuvą ir Lenkiją į vieną valstybę paskatino ilgametį Lietuvos bei Lenkijos konfliktą. Šūkis „Mes be Vilniaus nenurimsim“, pasirodęs Kaune netrukus po aneksijos, tapo tarpukario Lietuvos diplomatų devizu. Tautų Sąjungai 1922 m. pasitraukus iš lietuvių-lenkų taikdarystės ir 1923 m. kovo 15 d. Ambasadorių konferencijai priėmus nutarimą dėl rytinių Lenkijos sienų, lietuvių diplomatija ieškojo paramos Rusijoje. Tačiau, vėliau susiklostė gana paradoksali padėtis.Lenkijai įsitvirtinus Vilnijoje ir Lietuvai netekus bendros sienos su Rusija (SSRS), vizualiai ir eventualiai sumažėjo šios valstybės grėsmė Lietuva. Lenkijos aneksuota Vilnija kaip skydas saugojo Lietuvą nuo potencialios sovietų agresijos. Tokia padėtis leido Lietuvai, skirtingai negu Latvijai ir Estijai, drąsiau jaustis formuojant santykius su SSRS. Konfliktas su Lenkija deformavo ne tik Lietuvos užsienio politiką ir diplomatiją. Empatiškai šį įvykį išgyveno Lietuvos visuomenė ir viešoji opinija. Vilniui vaduoti sąjungos įkūrimas, reprezentacinė, tačiau politiškai bevaisė jos veikla, atitinkama retorika spaudoje formavo antilenkiškas nuotaikas, niekaip nepadėjusias spręsti Vilniaus klausimą. Kita vertus, Lenkijos spaudoje taip pat vyravo antilietuviškos nuotaikos. Šališkas lenkų prisirišimas prie unijinės tradicijos ir ne mažiau šališkas lietuvių pasitikėjimas tik tautinės valstybės vertybėmis XX a. pirmoje pusėje užprogramavo gilų ir ilgametį dviejų šalių konfliktą. Jo metu pozityvi istorinė patirtis buvo pamiršta, racionalūs tarpusavio santykiai suardyti. Tokia padėtis baigėsi abiejų valstybių kariniu-politiniu žlugimu ir didžiuliais abiejų tautų idėjiniais-dvasiniais praradimais bei materialiniais nuostoliais. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Diplomatija; Konfliktas dėl Vilniaus; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuva ir Lenkija; Lietuvių-lenkų santykiai; Tarpukaris; Užsienio politika; Vilniaus klausimas; Vilnius; Conflict over Vilnius; Diplomacy; Foreign policy; Interwar period; Lithuania and Poland; Lithuanian-Polish relations; Vilnius; Vilnius question; Wilno.

ENThe Lithuanian-Polish relations in the inter-war period became widely known in the world. Polish historiography of modern times aptly defined Joseph Pilsudski's federal ideas, his policy regarding the East and the struggle between Lithuania and Poland for Vilnius as 'Prometheism'. The issue taken up in this article aims at identifying and discussing the following areas of controversy: why, how, and who with the Polish Prometheus had been wrestling for twenty years in Lithuania? It also suggests certain opinions as to how this unorthodox situation had influenced the lives of both nations. The author suggests that the Polish Prometheism had a negative effect on Lithuania in that this policy deformed a political consciousness and a geopolitical orientation of Lithuania, it contributed to the mythologization and the instances of irrational character of Lithuanian foreign policy and diplomacy. In addition, J.Pilsudski's enterprise to unite Lithuania and Poland into one state determined a long-term conflict between the two nations. The catchword 'We will never know rest without Vilnius', which sprang up in Kaunas soon after the annexation, became the most characteristic motto of the inter-war Lithuanian diplomacy. When the League of Nations stopped to play the role of peacemaker between Poles and Lithuanians in 1922 and the Conference of Ambassadors in 1923 passed a decision about the eastern border of Poland, the Lithuanian diplomacy turned for support to Russia. However, quite a paradoxical situation developed in later years.After the Polish strengthened their positions in the Vilnius region, Lithuania lost its border with Russia (USSR), and the threat of Bolshevist Russia for Lithuania considerably decreased. The Vilnius region annexed by Poland served as a kind of shield protecting Lithuania from the potential Soviet aggression. On the other hand, this state of affairs allowed Lithuania, in contrast to Latvia or Estonia, to be more at ease in shaping its relations with the USSR. It was not only the Lithuanian diplomacy that was deformed by the conflict with Poland – it was also a painful experience for the Lithuanian society and public opinion. The setting up of the union for Vilnius liberation, its politically futile activity and the respective rhetoric in the press escalated anti-Polish moods which in no way helped to resolve the Vilnius question. On the other hand, the Polish press was also full of anti-Lithuanian moods. The partial attachment of Poles to the tradition of the union and the no less partial trust of Lithuanians in the values of a national state formed the foundation of the conflict between the two neighbouring countries with the result that the positive historical experience had been forgotten and the rational mutual relations ruined. Such state of affairs brought about a military and political downfall of both states and huge spiritual and material losses of both nations. [text from author]

• Between hatred and cooperation : Stalinist foreign policy in the Lithuanian and Polish debate in emigration / Giedrė Milerytė. Bologna : Portal on Central Eastern and Balkan Europe, 2012. 28 p.
• J. Le Bideau tyrimai: naujas požiūris į Lietuvos ir Lenkijos santykius tarpukariu iš Šiaurės Afrikos / Arūnas Gumuliauskas. Acta humanitarica universitatis Saulensis. 2012, t. 14, p. 246-260.
• Juozas Gabrys Tautų Sąjungos užkulisiuose: politinė veikla / Monika Šipelytė. Lietuvos istorijos studijos 2022, t. 49, p. 43-63.
• Juozo Gabrio veikla Tautų Sąjungos užkulisiuose: žurnalistika ar diplomatija? / Monika Šipelytė. Lietuvos istorijos studijos 2021, t. 48, p. 33-51.
• Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1918-1939 m. naujausioje lietuvių istoriografijoje / Juozas Skirius. Istorija. 2013, Nr. 90, p. 47-52.
• Oskaras Milašius: ieškojęs tėvynės - radęs Lietuvą / Vilma Bukaitė. Nepriklausomybės sąsiuviniai. 2021, 1, p. 3-11.
• Oskaras Milašius kaip Lietuvos diplomatas / Vilma Bukaitė. Historia universalis in Lithuania. 2015, t. 3, p. 101-115.
• Tarpukario Lietuvos politinis ir kultūrinis gyvenimas Tadeuszo Katelbacho publicistikoje bei raportuose : recenzija / Simonas Jazavita. Aktualu rytoj 2022, 2 (21), p. 62-70.
• The Change in attitude of the Lithuanian political elite towards Poland in 1934–1939 / Simonas Jazavita. Europa orientalis. 2018, no. 9, p. 81-123.