LT„Lenkų pranašai tvirtino, kad mano vizitas truks daugių daugiausia pusę metų. Pranašai esmingai klydo. Mano vizitas truko iki 1937 m., taigi ilgiau kaip trejus metus“, - pasakojimą apie Kaune vykdytą ypatingą misiją, skirtą Lietuvos ir Lenkijos diplomatinių santykių užmezgimui XX a. ketvirtąjį dešimtmetį suderinti, memuaruose „Kartos išpažintis“ (lenk. Spowiedź pokolenia)' pradeda lenkų žurnalistas, diplomatas, žvalgybininkas Tadeuszas Katelbachas. Parengus jo publicistiką apie Lietuvą ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijai skirtus slaptuosius pranešimus iš Kauno, skaitytojams sudaroma galimybė išsamiau susipažinti su vienu įdomiausių Lietuvos politikos laikotarpių: negirdėtomis tarpukario įvykių detalėmis, asmenybių charakteristikomis, diplomatijos užkulisiais. J kokią Lietuvą ir su kokiomis intencijomis 1934 m. atvyko žurnalisto priedangą turintis asmuo, apie misiją žinant abiejų valstybių vyriausybėms, gavęs Lenkijos užsienio reikalų ministro Józefo Веско ir valdančiųjų bloko - sanacijos judėjimo vadovo maršalo Józefo Pilsudskio įgaliojimus kalbėtis su Lietuvos politikais apie Lietuvos ir Lenkijos santykių perspektyvą? Lenkijoje požiūris į Lietuvą vis dar buvo persmelktas abiejų tautų istorijos romantizmo. Prisiminimuose, pradėdamas pasakoti nuotykius iš Kauno, T. Katelbachas užsimena apie mėgstamiausią vaikystės paveikslą - Henryko Weyssenhofto „Lietuvišką užuovėją“; ten pat jis teigia įsituokęs Lietuvą, nes vedęs merginą nuo Ukmergės. Tačiau visa, ką jis žinojo apie Lietuvą, buvo glaudžiai susiję su Lenkija: pradedant Jogailaičiais, Liublino unija ir net XVIII a. pabaigos padalijimų drama, užbaigusia politinę Lietuvos Ddidžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės politinę egzistenciją, tačiau nenutraukusia moralinių ir kultūrinių abiejų tautų ryšių. [Iš teksto, p. 10-11].