Jėga nėra teisė : 1938 m. Lenkijos ultimatumas ir Lietuvos visuomenė

LTLietuvos vyriausybė, bandydama taikiai išspręsti Trasninkų incidentą, nepasinaudojo visais galimais būdais tai padaryti. Lenkija, įteikusi ultimatumą, pademonstravo siekį jėga užmegzti diplomatinius santykius su Lietuva. Dauguma Lietuvos gyventojų ultimatumo priėmimą suvokė kaip valstybės pažeminimą. Vyriausybės baimė dėl visuomenės reagavimo į santykių užmezgimą buvo ir adekvati realybei, ir perdėta. Dalis Lietuvos kaimiečių palaikė vyriausybę, kiti buvo nusistatę priešiškai, o dar kitiems išvis nerūpėjo šie reikalai. Miestiečiai neigiamai žiūrėjo į diplomatinių santykių užmezgimą su Lenkija. Šaulių sąjungos vadovai ir kariuomenės vadovybė rėmė oficialiąją politiką, tačiau buvo nepatenkinti jaunesnieji karininkai. Didžioji Lietuvos lenkų dalis laukė anosios Liublino unijos. Džiaugsmingai priėmusieji diplomatinių santykių normalizavimą, ypač inteligentija ir dvarininkija, nesijautė saugiai Lietuvoje. Dalis lenkų skleidė gandus, kiršindami lietuvius. Žydai visokeriopai palaikė A.Smetoną ir jo politiką.Krikščionys demokratai reiškė nepasitenkinimą J. Tūbelio vyriausybe, norėdami, kad būtų sudaryta koalicinė. Didžioji jų dauguma palaikė V.Mirono vyriausybę, o mažuma buvo nusiteikusi opoziciškai. Tautininkiškosios organizacijos pritarė Lietuvos vyriausybės sprendimui priimti Lenkijos ultimatumą, tačiau šaulių ir jaunalietuvių sąjungų ginčai trukdė įgyvendinti bendrą šių organizacijų tikslą. Vyriausybės rėmimo politikos nesilaikė jaunieji tautininkai. Voldemarininkų akcijos ardė sistemą, kurią A.Smetona kūrė nuo 1926 m. pabaigos. Aktyvi komunistų veikla silpnino vyriausybės pozicijas tarp gyventojų. Komunistų partija, deklaruodama nepriklausomybės gynimo idėją ir kurdama komunisto-patrioto įvaizdį, iš esmės kovojo prieš esamą režimą. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkijos ultimatumas; Lenkijos ultimatumas Lietuvai 1938 m.; Lenkų tautinė mažuma; Lietuvos ir Lenkijos konfliktas; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Ultimatumas; Viešoji nuomonė; Vilniaus klausimas; Visuomenė; Visuomenės reakcija; Lithuania; Lithuanian-Polish conflict; Lithuanian-Polish relations; Polish Ultimatum to Lithuania 1938; Polish minority; Polish ultimatum; Public opinion; Public response; Society; Ultimatum; Vilnius issue.

ENIn its search for a peaceful solution to the Trasninkai incident, the Lithuanian government did not avail itself of every opportunity. Poland's ultimatum was an attempt to establish diplomatic relations with Lithuania by force. The majority of Lithuanian residents treated the acceptance of the ultimatum as humiliation of the state. The government's fear of negative reaction to diplomatic relations was both realistic and exaggerated. Some rural residents supported the government, others were opposing it, and some were indifferent. City residents were against diplomatic relations with Poland. The leaders of the Šauliai organization and the army officials were supporting the government's policy, yet the younger officers were dissatisfied. The majority of Poles in Lithuania were waiting for the second Union of Liublin. The enthusiastic supporters of diplomatic relations, especially the intelligentsia and the landowners, did not feel safe in Lithuania. Part of the Poles in Lithuania were spreading rumours and inciting the Lithuanians to conflict. The Jews were strongly supporting A.Smetona and his policy.Members of the Christian Democratic Party were expressing dissatisfaction with J.Tūbelis' government and were seeking to form coalition. The majority was for V.Mironas' government while the minority was in opposition. Nationalist organizations were backing the government's decision to accept the ultimatum, yet disagreements between the Šauliai and the Jaunalietuviai hindered the implementation of their common goal. The young nationalists were not supporting the government. The actions of A.Voldemaras' supporters were undermining the system that A.Smetona had been building since the end of 1926. The activities of the communists were weakening the government's influence upon the citizens. The Communist Party was proclaiming the ideas of independence and creating an image of a communist-patriot, though in essence it was against the existing regime. [text from author]

• Diplomatic activities of Kazys Škirpa, the first Lithuanian envoy to Poland, in March–December, 1938 / Simonas Jazavita. Europa orientalis. 2015, no. 6, p. 91-117.
• Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1918-1939 m. naujausioje lietuvių istoriografijoje / Juozas Skirius. Istorija. 2013, Nr. 90, p. 47-52.
• Lietuvos visuomenės reakcija į karo padėties atšaukimą šalyje 1938 m. lapkričio 1 d / Modestas Kuodys. Istorija. 2011, Nr. 83, p. 37-45.
• The Change in attitude of the Lithuanian political elite towards Poland in 1934–1939 / Simonas Jazavita. Europa orientalis. 2018, no. 9, p. 81-123.