Nuo pamokslų iki partinės agitacijos : politinė Krikščioniškosios Demokratijos institucionalizacija Europoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Nuo pamokslų iki partinės agitacijos: politinė Krikščioniškosios Demokratijos institucionalizacija Europoje XIX a. pabaigoje - XX a. pirmoje pusėje
Alternative Title:
From sermons to party agitation: the political institutionalization of Christian democracy in Europe at the end of the 19th - beginning of the 20th century
In the Journal:
Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis [LKMA metraštis]. 2011, t. 34, p. 107-140
Keywords:
LT
Demokratinės partijos Europoje; Europa; Institucija; Krikščioniškoji demokratija; Krikščionybė; Politika; Politinė institucionalizacija; Tautinis tapatumas.
EN
Christian democracy; Christianity; Democratic parties in Europe; Europe; Institution; Lithuania; National identity; Political institutionalization; Politics; Shristian democracy.
Summary / Abstract:

LTXIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje atsiradusi ir pradėjusi politiškai institucionalizuotis krikščioniškoji demokratija gali būti vertinama kaip idėja, judėjimas ar bendrąja prasme krikščionybės istorijos procesas. Paremta popiežių, pirmiausia Leono XIII socialiniu mokymu, ji tapo pasauliečių katalikų (vėliau visų krikščionių) judėjimu, savo programines nuostatas projektavusiu personalizmo ir pliuralizmo principais bei propaguojančiu politinės demokratijos bei jungtinės socialinės atsakomybės ūkinėje sistemoje aspektus, karu išlaikant moralių ir katalikiškų gyvenimo normų tęstinumą. Dvasininkija, katalikų akcija ir pasauliečiai buvo trys tarpusavyje koegzistavę veikėjai, sudarę sąlygas šiam fenomenui išpopuliarėti. Maždaug 1870-1920 m. laikotarpiu susikūrę dauguma katalikiškų partijų, nors pradžioje ir neturėdamos krikščioniškosios demokratijos vardo, buvo liaudies konfesinės politinės organizacijos. Jos, kaip nei iki tol veikusios elito partijos, buvo įkurtos bręstant darbininkų emancipacijai Vakarų Europoje ir stiprėjant nacionaliniam identitetui Vidurio Rytų Europos tautose bei tvyrant Valstybės ir Bažnyčios konfliktui. Organizaciniu aspektu jos turėjo platų, tačiau ne visada aiškiai apibrėžtą narystės skaičių bei jungė įvairialypes konfesines profesines, religines, kultūrines, karitatyvines ir kitas organizacijas, tapusias elektoratą mobilizuojančiais politiniais sąjungininkais.Modernioje politinėje sistemoje siekdamos atstovauti tikinčiųjų interesus ir apskritai būti pasaulietiniu katalikybės forpostu, jos ne visada sulaukdavo katalikų Bažnyčios paramos. Krikščionių demokratų partijos savo egzistavimą Vakarų Europoje pradėjo gavusios impulsą „iš apačios“, t. y. emancipuotų pasauliečių katalikų aktyvistų, Vidurio ir Rytų Europos atveju šias pozicijas užėmė žemesniojo rango tautiškai angažuota dvasininkija, kurios idėjoms hierarchai XX a. pradžioje nepritarė. Tačiau būtent Bažnyčia XIX a., pati to nenorėdama, sudarė sąlygas šių partijų atsiradimui. Mobilizuodami katalikus kaip katalikus, vėliau įtraukdami juos į nepolitinių draugijų veiklą bei rinkimuose agituodami palaikyti religijai palankius kandidatus, Bažnyčios hierarchai ir konservatyvūs politikai visai neplanuotai sukūrė katalikų pasauliečių aktyvistų sluoksnį, kurie, savo ruožtu, ragindami balsuoti tik už konfesines partijas, sukūrė politinį katalikų identitetą. Krikščionių demokratų partijos Europoje atsirado kaip neplanuotas ir nenorimas Bažnyčios bei konservatorių strateginio bendradarbiavimo, nukreipto prieš liberalus, produktas. Politinė katalikybė XX a. evoliucionavo daugeliu krypčių – galėjo būti ir monarchizmo šalininkė, ir nacionalizmo propaguotoja, ir radikalių socialinių reformų iniciatorė. Viena iš šių krypčių – politinė krikščioniškoji demokratija – pasižymėjo ryškiu konfesiniu atspalviu, struktūrine-organizacine fragmentacija, griežtai apibrėžtos ideologijos nebuvimu ir vidinėmis įtampomis. [versta iš angliškos santraukos]

ENEmerging at the end of the 19th - beginning of the 20th century and beginning to be politically institutionalized, Christian Democracy can be evaluated as an idea, as a movement or in the broader sense as a long-term process of the historical evolution of Christianity. Supported by the social teachings of the popes, most importantly of Leo XIII, it became a movement of lay Catholics (later all Christians) supported by the principles of personalization and pliuralism and propagating aspects of political democracy as well as joint social responsibility in an economic system, at the same time maintaining the continuity of moral and Catholic norms of life. The clergy, Catholic Action, and lay persons were the three mutually existing active groups creating the circumstances for making this phenomenon more popular. The majority of the Catholic parties were founded in the period from about 1870 to 1920. Although at first not having the name of Christian Democrats, they were public confessional political organizations. Unlike other until then active parties of the elite they were created as the emancipation of workers in Western Europe was developing and national identity was growing stronger in the nations of Central Eastern Europe. From an organizational aspect they had a broad, although not always clearly defined, number of members and united diverse confessional, professional, religious, social, and other organizations, becoming political allies in mobilizing the electorate.Striving to represent the interests of the faithful in the modern political system and in general to be a lay advance post of Catholicism, they did not always receive the support of the Catholic Church. The Christian Democratic parties began their activities in Western Europe after receiving an impulse "from below," i.e. emancipated lay Catholic activists. In Central and Eastern Europe the nationally committed clergy of a lower rank held these positions, the ideas of which the hierarchs at the beginning of the 20th century did not support. Nevertheless, namely the Church of the 19th century unwittingly created the conditions for the emergence of these parties. By mobilizing Catholics as Catholics, later drawing them into the activities of non-political societies, and campaigning for candidates favoring religion, Church hierarchs and conservative political figures unwittingly created a layer of Catholic lay activists, who by urging the voting for only confessional parties created a Catholic political identity. The Christian Democratic parties of Europe arose as unplanned and unwanted subproducts of the strategic cooperation of the Church and conservatives directed against Liberals and Socialists. Political Catholicism in the 20th century evolved in many directions - it could be a supporter of monarchism, a propagator of nationalism and an initiator of radical social reforms. One of these directions political Christian democracy stood out with a clear confessional aspect, structural-organizational fragmentation, the absence of a strictly defined ideology and inner tensions. [text from author]

ISSN:
1392-0502
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/34545
Updated:
2018-12-17 13:08:52
Metrics:
Views: 11    Downloads: 6
Export: