Dar dėl adesyvo kilmės aiškinimo

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Dar dėl adesyvo kilmės aiškinimo
Alternative Title:
More on the Explanation of the Origin of the Addesive Case
In the Journal:
Baltistica. 2005, t. 40, Nr. 2, p. 177-181
Keywords:
LT
Kalbos istorija.; Linksnis; Adesyvas; Kilmė; Raida; Istorinė gramatika; Baltų kalbos; Postpoziciniai vietininkai.
Reviews:
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje diskutuojama su „Acta Linguistica Lituanika“ (LI, 49–57; 59–67) pasirodžiusiais I. Seržanto straipsniais, kuriuose jis (1) gina tradicinį adesyvo kilmės aiškinimą, (2) neabejodamas teigia, kad latvių kalboje egzistavo du ā kamieno vienaskaitos lokatyvo alomorfai: *-i (<*-ai) ir *-āji (<*-ājēn). Pirmasis sutapo su a kamieno *-i <*-ie <*-oi. Todėl ā kamieno galūnė buvo įvesta ir į a kamieno lokatyvo formą. Toks atomistinis mąstymo būdas kelia rimtų abejonių: 1. Sunku patikėti, kad a kamieno vienaskaitos inesyvas radosi iš nepostpozicinės formos. 2. Jeigu Seržanto kalbamu latvių kalbos raidos laikotarpiu a ir ā kamienų vienaskaitos lokatyvai urėjo vienodą galūnę *-i, neabejotinai tokią pat galūnę *-i tuo raidos laikotarpiu urėjo turėti ir *ia, ē, i ir c kamienų vienaskaitos lokatyvo formos. Vadinasi, (i)ā kamieno vienaskaitos lokatyvo galūnės –ā įsivedimas į a kamieno vienaskaitos lokavo formą vyko kitu metu ir dėl kitų motyvų. Tipologinio vienodumo ir sistematikos principo požiūriu nepriimtinas ir kitas atomistinis aiškinimas, pagal kurį greta naujųjų vienaskaitos inesyvo formų *rank-ājen, žem-ējen lietuvių kalboje galėjo egzistuoti net iki Leskieno dėsnio i kamieno senosios lokatyvo formos su *-ēi >*-íe (t. y. *-ē), kurių ē po Leskieno dėsnio virtęs *-i (*ugnē >*ugnì) ir tik po to postpozicija -pi suaugo su lokatyvo forma. Pagal šį „dėsnį“ reikėtų laukti ir *upip tipo adesyvų. [Iš leidinio]

ENThis article discusses the articles by I. Seržant that appeared in Acta Linguistica Lituanika (LI, 49–57; 59–67), in which he (1) defends the traditional explanation of the origin of the addesive case, (2) stating without a doubt, that two ā stem locative singular allomorphs existed in Latvian: *-i (<*-ai) ir *-āji (<*-ājēn). The first matched the a stem *-i <*-ie <*-oi. This is why the ending of the ā stem was introduced into the a stem locative form. Such an non-Thomistic way of thinking gives rise to serious doubts: 1. It is hard to believe, that the a stem innesive singular appeared from a non-postposition form. 2. If during the period of time of the development of Latvian that Seržant talks about the a or ā stem locative singular had the same *-i ending, then there are no doubts that during this period of development the*ia, ē, i ir c stem locative singular forms had to have had the very same*-i ending. In other words, the introduction of the (i)ā stem locative singular ending –ā into the a stem locative singular form occurred at another time and because of other reasons. In the view of typological equality and the principle of taxonomy, there is another non-Thomistic explanation is not acceptable, according to which that alongside the new innesive singular forms *rank-ājen, žem-ējen, the i stem old locative forms with *-ēi >*-íe (t. y. *-ē) could have existed in Lithuanian up to Leskien’s Law, the ē of these forms then turning into *-i (*ugnē >*ugnì) after Leskien’s Law, and only after the postposition –pi grew together with the locative form. According to this law, one should anticipate *upip type addesives.

ISSN:
0132-6503; 2345-0045
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/3302
Updated:
2018-12-17 11:37:24
Metrics:
Views: 57
Export: