Gamta ir šventumas : Senovės lietuvių religijos "gamtiškumo" klausimu

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Knygos dalis / Part of the book
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Gamta ir šventumas : Senovės lietuvių religijos "gamtiškumo" klausimu
Alternative Title:
Nature and sacrality. On "naturality" on the ancient Lithuanian religion
Source:
Gamta ir religija / sudarė E. Usačiovaitė Vilnius: Versus aureus, 2006. P. 64-93.
Keywords:
LT
Religija; Sakralumas; Baltai; Gamta; Ritualas
EN
Religion; Sacrality; Balts; Nature; Ritual
Summary / Abstract:

LTLietuvių ir lenkų istoriografijoje lietuvių religija dažnai apibūdinama kaip „gamtos kultas“ ar „gamtos jėgų garbinimas“. Šis apibrėžimas atsirado dėl istorikų besąlyginio pasitikėjimo krikščioniškų šaltinių teiginiais apie miškų ir giraičių ar, tarkime gyvūnų, šaltinių ir t.t. „garbinimą“. Šie teiginiais priklauso ideologijos, o ne religinių realijų sričiai, nes šaltiniai atkartojo krikščioniškąjį teologinį stereotipą, kad pagoniškosios religijos buvo klaidingas kūrinių garbinimas, aplenkiant Kūrėją. Šiais šaltiniais aklai sekdami tyrinėtojai, pasiremdami dar ir religijos tyrinėjimams nepritaikomomis metodologijomis, hiperpozityvizmu, vėliau ir marksizmu, lietuvių religiją taip pat traktavo kaip „gamtos garbinimo“ religiją, kurioje gal net nebuvo susidarę atskiri asmeniniai dievai, o garbintos dvasios ir demonai. Straipsnyje patikrinus tų pačių šaltinių duomenis, pasirodo, kad daugelyje šaltinių kalbama ne apie giraitės ar medžio garbinimą, o apie tai, kad giraitėse buvo įrengiamos šventvietės, ir jose atliekami religiniai ritualai. T. y. prie medžio buvo aukojama, bet aukojama ne medžiui, o Perkūnui. Iš šaltinių galima suprasti, kad daugelis objektų buvo laikomi sakraliais, bet nebuvo kulto objektais. Sakralumas generuoja pagarbą, o ne garbinimą, vengimą jį pažeisti, suardyti sakralinio ir profaniškojo erdvių ribas. Lygiai tokius pačius gamtos šventumo atvejus sutinkame indoeuropiečių religijose, ir jų atveju nei graikų, nei keltų, nei italikų religijos tyrinėtojų nepaverčiamos gamtos kultais, o pateikiamos kaip pagal savo natūralius dėsnius gyvuojančios atskiros religijos, kuriose yra ir šventi objektai ir šventi veiksmai, atliekami gamtoje, tačiau ne gamtai, o dievams. [Iš leidinio]

ENIn the historical writings of Lithuanians and Poles, the Lithuanian religion is often described as a “cult of nature”, or “worshipping of natural powers”. This definition came into life due to unconditional trust of historians by the statements of Christian sources about the “worshipping” of forests, groves, or, say, animals, springs etc. Such statements should be attributed to the field of ideology, but not to religious realities, because the sources were reiterating the Christian theological stereotype stating that pagan religions were an erroneous worshipping of creations, bypassing the Creator. By blindly following these sources, researchers, armed also with methods not adaptable for the research of religion, hyperpozitivism, and later also Marxism, treated the Lithuanian religion as a religion of “nature worshipping” which maybe not even had created separate individual gods, but maybe worshipped spirits and demons. It might be concluded from the sources that many objects were considered as sacred, but they were not cult objects. Sacrality generates respect but not worshipping, avoiding to damage it, to destroy the limits between the sacral and profane spaces. We meet exactly the same cases of nature sacrality in Indo-European religions, and in the latter case they are not turned into nature cults by the Greek, Celtic, Italic religion researchers. They are presented as individual religions with their principles, including both sacred objects and secret actions, performed in the nature, yet not for nature but for gods.

ISBN:
9955699159
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/2710
Updated:
2019-07-13 15:10:13
Metrics:
Views: 5