Kernavės gynybinis kompleksas

LTKernavės archeologinių paminklų komplekso tyrinėjimų duomenys suteikia gana daug informacijos apie Rytų Lietuvos gyventojų statytus gynybinius įtvirtinimus, naudotą ginkluotę ir šiame regione nuo Kristaus gimimo iki viduramžių vykusias kovas. I a. pr. Kr.-II a. Kernavėje, ant Aukuro kalno piliakalnio, buvo įtvirtinta brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonių gyvenvietė. Ji sudegė maždaug tuo pačiu laiku, kai II–III a. sandūroje į Kernavę atėjo nauji gyventojai iš vakarų baltų arealo, atnešę grublėtosios keramikos gamybos tradiciją. III a.-V a. viduryje Kernavėje ėmė formuotis gynybinis kompleksas, kurį iš pradžių sudarė dvi įtvirtintos gyvenvietės (Aukuro kalno ir Mindaugo sosto piliakalnių) bei medgrinda, jungusi piliakalnius su neįtvirtintomis gyvenvietėmis Pajautos slėnyje. I tūkstantmečio antroje pusėje ir II tūkstantmečio pradžioje piliakalniai-slėptuvės išsiskiriant gentinei diduomenei palaipsniui paverčiami feodalinėmis pilimis. III–XII a. Kernavė – Rytų Lietuvos pilkapių kultūros gyventojų, sudariusių lietuvių gentį, vienas centrų. Formuojantis Lietuvos valstybei XIII a. Kernavė perauga į valstybinės reikšmės ekonominį ir administracinį-politinį bei gynybinį centrą, kurio daugumos gyventojų pragyvenimo šaltiniu tampa ne žemės ūkis ir jam artimos ūkio šakos, bet amatai, prekyba ir karyba. XIV a. Kernavė buvo vienas svarbiausių gynybinių centrų Lietuvoje, svarbi pilis vakarinėse Vilniaus prieigose, tačiau po 1365 m. kryžiuočių antpuolio užtrukę gynybinio komplekso atstatymo ir įvirtinimo darbai ir tai, kad nebuvo mūrinių statinių, liudija, jog visos valstybės gynybos mastu Kernavės reikšmė palaipsniui mažėjo.Reikšminiai žodžiai: Geležies amžius; Ginkluotė; Griovys; Gynyba; Gynybiniai įtvirtinimai; Gyvenvietės; I a. pr. Kr. - XIV a. po Kr; Kariniai užpuolimai; Karyba; Kernavė; Medinė gynybinė užtvara; Medinė pilis; Piliakalniai; Pylimas; Statinių liekanos; Viduramžiai; 1st cent. BC-14th cent. AD; Defence; Defensive fortifications; Ditch; Hillforts; Iron Age; Kernavė; Middle Ages; Military attacks; Rampart; Settlements; Structural remains; Warfare; Weaponry; Wooden castle; Wooden defensive barrier.

ENThe archaeological research data of the Kernavė monumental complex reveals a lot of information about the fortifications that were built by the residents of East Lithuania and about the weapons and wars that took place in the region from the anno Domini until the Middle Ages. From the 1st c. BC to the AD 2nd c., a settlement of the Hatched Pottery culture was established on the mound of Aukuras mountain in Kernavė. It burned at the turn of the 2nd–3rd c. when the people from the Westerns Baltic areal came to Kernavė and brought the tradition of the rough pottery making. In the 3rd c.–the mid. of the 5th c. a defensive complex started to form in Kernavė. At first it consisted of two fortificated settlements (the mounds of Aukuras mountain and Mindaugas throne) and a secret wooden path through a swamp that connected the mounds with unfortified settlements in Pajauta valley. In the 2nd half of the 1st millennium and the beg. of the 2nd millennium, when the nobility of tribes started to spread, the mounds-hiding places were gradually transformed into feudal castles. In the 3rd–12th c. Kernavė was the centre of the East Lithuanian mound culture that made a Lithuanian tribe. In the 13th c., during the formation of Lithuanian state, it became an economic, administrative-political and defensive centre of the state where the residents changed agriculture and other similar branches of economy into crafts, trade and soldiership. In the 14th c. Kernavė was one of the most important defensive centres in Lithuania, an important castle at the western approaches of Vilnius, however, after the 1365 attack of the Crusaders, the restoration and fortification works took very long and there were no brick buildings. It indicates a gradual decrease of the importance of Kernavė.

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History