Rankdarbystė tarpukario Lietuvoje: pomėgis, verslas, tapatybės įtvirtinimas

LTStraipsnyje aptariamas socialiniu požiūriu mažai tyrinėtas moterų rankdarbystės reiškinys. Kodėl rankdarbiai išplito tarpukariu, ar buvo galima jų išmokti namuose, perimant mamų ir močiučių patirtį, ir kodėl trečią ir ketvirtą dešimtmečiais rankdarbystės lavinimu buvo suinteresuota valstybė ir nevyriausybinės organizacijos? Skirtingai nuo etnologų, dažniausiai tyrinėjančių šią sritį iš tradicinių amatų tęstinumo perspektyvos, publikacijoje rankdarbiai atsiduria dėmesio centre kaip valstybės nacionalinės politikos dalis, pirmiausia turėjusi reprezentuoti šalies tautinį tapatumą, taip pat spręsti moterų socializacijos ir profesinio užimtumo klausimus. Naudodama faktografinį-analitinį ir socialinės dailėtyros metodą, autorė atskleidžia rankdarbių populiarumo priežastis, apibūdina amatininkystės organizatorių siekius, būdingiausias ugdymo ir raiškos formas. Rankdarbystės plėtra modernaus gyvenimo sąlygomis nebuvo savaiminis reiškinys – į praeitį grimztančius tradicinius dirbinius iš vartosenos stūmė pramoniniai gaminiai, todėl amatus reikėjo gaivinti, puoselėti ir pritaikyti naujo gyvenimo poreikiams. Moterys buvo skatinamos aktyviau dalyvauti viešajame gyvenime ir už sidirbti iš veiklos, kuri dar neseniai laikyta įprasta mergaičių lavinimo ar laisvalaikio leidimo forma. Autorė daro išvadą, kad anuomet išpopuliarėjusi rankdarbių mada paliko ryškų pėdsaką kasdienybės kultūroje. Aplinkos puošyba savo rankomis sukurtais dirbiniais darė įtaką visuomenės skoniui ir ilgam lėmė miestų bei miestelių būsto dekoro tendencijas. Raktažodžiai: moterų rankdarbiai, tarpukario moterų profesinis lavinimas, moterų švietimas, tarpukario kasdienybės kultūra.

ENIn this article, the author, for the first time in Lithuanian art history, looks at interwar women’s handicraft from a social, cultural and artistic point of view, reveals the reasons for its popularity, the forms of its teaching and expression, and the relationship between nationalism and cosmopolitanism. So far, handicrafts in Lithuania have been mostly studied by ethnologists from the perspective of ethnography and the continuity of traditional crafts. In this article, however, handicrafts, using a social approach, are put under the spotlight as part of the state’s national policy, which was meant to foster patriotic feelings and to demonstrate the archaic nature of the country’s ethnic culture. Therefore, handicraft traditions in interwar Lithuania were nurtured, modernized, and adapted to the needs of the new life. The development of crafts in the context of modern life was not a spontaneous phenomenon. A consistent state policy and an education and training system consisting of craft schools and public and private courses facilitated the continuity of traditional crafts in the country. Women’s educational institutions, founded by professional associations, secular and religious organizations and private individuals and supported financially by the state, complemented the network of vocational schools run by the government. The promotion of crafts and the strengthening of handicraft education in general education schools raised the status of handicraft and made it a part of the education of every Lithuanian citizen. The fight against foreign influence helped to establish a national style in this field of artistic activity. The fashion for handicrafts left a distinct imprint on the culture of everyday life in the interwar period of Lithuania and beyond. Keywords: women’s handicrafts, interwar women’s vocational training, wom en’s education, interwar everyday culture.

• Antanas Tamošaitis: gyvenimo ir kūrybos kelias. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003. 242 p.
• Art deco bruožai liturginių rūbų dekore: raiškos specifika. Meno istorijos studijos 2022, 12, 107-142.
• Audiniai kaimo kultūroje: lietuvių geometriniai raštai XIX-XX amžiuje. Vilnius : Alma littera, 1998. 245 p.
• Būti lietuve: etninio stiliaus apranga XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje. Vilnius : Versus aureus, 2005. 222 p.
• Dailė ir valstybė: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940. Kaunas : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2003. 303 p.
• Dailininkas ar amatininkas? Menininkai ir dailiųjų amatų sąjūdis Lietuvoje.. Kultūrologija 2007, 15, Asmenybė: menas, istorija, dabartis, 244-272.
• Didžiosios skaros Lietuvoje: kaimo ir miesto kultūrų sąveika.. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2006. 303 p.
• Kaip pasakoti apie meną? Dailės istorija, kritika, tekstai ir pasakojimai Lietuvoje.. Vilnius : Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2022. 350 p.
• Lietuvių tautinis kostiumas: liaudies drabužių interpretacijos XX amžiuje. Vilnius : Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020. 378 p.
• Lietuvių tradicinių rinktinių juostų ornamentas: tipologija ir semantika.. Vilnius : Diemedis, 2002. 278 p.
• Lietuvos bažnyčių dailė: XX amžiaus I pusė. Vilnius : Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2009. 231 p.
• Lietuvos tarpukario interjerai, 1918-1940. Kaunas : Vox altera, 2016. 270 p.
• Modernaus būsto idėja tarpukario Lietuvoje: tarp funkcionalizmo ir tautinio romantizmo. Menotyra 2011, 18, 4, 275-290.
• Modernizmo link: dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918-1940.. Kaunas : Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus, 2001. 223 p.
• Moterų dailės ugdymas pagal Stasę Gudonytę-Bizokienę: asmenybė kaip istorijų šaltinis. Acta Academiae Artium Vilnensis 2022, 107, Kaipasakoti apie meną? Dailės istorija, kritika, tekstai ir pasakojimai Lietuvoje, 192-224.
• Tarp praeities ir ateities: tradicijos ir naujovės tarpukario Lietuvos dailiųjų amatų edukacijos sistemoje. Vakarykščio pasaulio atgarsiai. Vilnius: Lietuvos dailės muziejus, 2018. P. 184-195, 378.
• Verpimas Lietuvoje: liaudies kultūros likimas. Vilnius : Diemedžio leidykla, 2001. 312 p.