Ką liudija sutrūniję inventoriai

LT[...] Istoriją įmanomą pažinti daro tai, kad žmonės miršta, o daugelis daiktų - ne. Seniai jau mirusių ir turbūt suirusių žmonių vardai, pavardės klaidžioja bažnytiniuose dokumentuose - tai šiurpu, tai akivaizdžiai liudija mūsų kūnuose pulsuojančios gyvybės epizodiškumą. Daiktai, net tokie kaip popierius arba rašalas, ramesni ir tvaresni. Jie, žinoma, taip pat nepermaldaujamai yra naikinami laiko - dūlėja ir nyksta, pagaliau virsta dulkėmis, nors ir lėčiau už mus. Štai ir bandome sulaikyti šį tarp pirštų byrantį smėlį - bandome perskaityti ir suprasti prirašytus keista lenkų kalba, apkaišyta visokiais „sub Titulo", lotynizmais primargintus, parudavusius, aptrūnijusius ir visokių vabalų apgraužtus lapus. Tie dokumentai - tai daugiausia įvairių laikų bažnyčios inventoriai ir vizitacijų aktai, taip pat Žemaičių vyskupų ganytojiški laiškai, skirti visiems tikintiesiems arba tik kunigams. Tarp šių lapų - tokia popiežiaus Leono XIII ojo 1897 m. Sedos parapijai išduota privilegija [...] [Iš teksto, p. 55].

ENThe author of this article quates the old documents of the parish of Seda, which have remained due to the inventory. There are inventory books of the church from different time periods and statements of visits, letters of the bishops of Samogitia, devoted to all members of the parish or only for priests. These recordings help to get a better picture, how the members of the parish of Seda used to live, run their household and even what kind of mood was in the everyday life of the past of Seda.