Jeronimo Kiprijono Račkauskio knygų Munkos Viešpaties (1857), Vadovo į dangų (1857) ir Balso Dievo (1858) kalbos ypatumai

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Jeronimo Kiprijono Račkauskio knygų Munkos Viešpaties (1857), Vadovo į dangų (1857) ir Balso Dievo (1858) kalbos ypatumai
Alternative Title:
Linguistic features of the books Munką Wieszpaties (1857), Wadowas i Dangu (1857), and Bałsą Diewa (1858) by Jeronimas K. Račkauskis
In the Journal:
Archivum Lithuanicum . 2004, t. 6, p. 147-164
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Bendrinė kalba; Bendrinė rašyba; Jeronimas Kiprijonas Račkauskis; Motiejus Valančius; Rašomoji kalba; Religinė literatūra; Spaustuvės vaidmuo; Žemaičių kalba
EN
Jeronimas Kiprijonas Račkauskis; Lowland Lithuanian dialect; Motiejus valančius; Normalised ortography; Role of printer; Spiritual literature; Standard language; Written language
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama Jeronimo Račkauskio knygų – „Munkos Viešpaties“ (1857), „Vadovo į dangų“ (1857) ir „Balso Dievo“ (1858) – kalba ir kalbinės intencijos. Knygose stebimos pastangos aukštinti gimtąją dūnininkų tarmę. Geriausiai autoriui sekėsi pastebėti ir suaukštaitinti lengviausiai žemaičiams pastebimas žemaitybes. Iš šešių vidutiniškai pastebimų ypatybių Račkauskio pastebėta tik viena, nesudėtinga ir nereikalaujanti apsispręsti dėl ortografijos, o iš sunkiau pastebimų nesuaukštaitinta nei viena. Palyginus Račkauskio, Budriko, Kasakauskio knygų kalbos ypatybes su Valančiaus ir tuometinio besiformuojančio rašomosios kalbos modelio ypatybėmis, matyti, kad Valančius stipriai veikė šiuos dvasininkus. Per kalbą Valančius ieškojo santykio su liaudimi, norėjo, kad lietuviškas knygas suprastų įvairesnių tarmių atstovai. Račkauskis bandė sekti Valančiaus raštų kalba pernelyg nenukrypdamas nuo jos ir nemėgindamas savarankiškai ieškoti tikslesnės grafinės kalbos raiškos. Nuo knygos „Vadovas į dangų“ vidurio pastebima Račkauskiui nebūdingų ortografijos bruožų – jie galėjo atsirasti dėl Valančiaus taisymų rankraštyje (neišlikęs). Iš išlikusio „Balso Dievo“ rankraščio galima spęsti apie Juozapo Zavadskio spaustuvės renkamo teksto pakeitimų mastą. Spaustuvininkų klaidų gana daug, bet tai dažniausiai korektūros klaidos ar nesąmoningi pakeitimai. Tik didžiųjų ir skyrimas bei keitimas sugestijuoja spaustuvininkus išmanius lietuvių kalbą ir sąmoningai veikusius tuometinę raštų tradiciją. Taip pat Zavadzkio spaustuvėje spausdintoje „Munkoje Viešpaties“ šios raidės neskiriamos.

ENThe paper analyses the language and linguistic intentions of Jeronimas Račkauskis’ books: “Munką Wieszpaties” (1857), “Wadowas i Dangu” (1857) and “Bałsą Diewa” (1858). He attempts to write in the Highland Lithuanian dialect instead of his native South Lowland (dūnininkai) one. Those Lowland Lithuanian dialectal features that are most noticeable for a Lowlander were successfully replaced by Highland forms. But from the six linguistic Lowland Lithuanian particularities that are only occasionally noticeable by a Lowlander, Račkauskis changed only one into Highland Lithuanian, whereas least noticeable dialectal features were not changed. A comparison of the written language of books by Račkauskis, Budrikas, Kasakauskis to the language of Bishop Motiejus Valančius and the then developing written language model peculiarities demonstrates a strong influence Valančius had on these priests. Račkauskis attempted to follow Valančius’ written language quite literally, without trying to independently search for a more precise orthographical expression. The second part of the book “Wadowas i Dangu” contains orthography features that are not typical of Račkauskis’ texts; they could have resulted from Valančius’ corrections in the manuscript (not survived). The survived manuscript of “Bałsą Diewa” demonstrates the scope of alterations made by the Press of Juozapas Zavadskis. There are quite many printing errors, yet these are mainly typos or unconscious alterations. Only the division between the upper case letters and and their alteration suggest that the typesetters knew Lithuanian and consciously affected the then tradition of writings. These letters are not distinguished in “Munką Wieszpaties”, which was also printed in Zavadskis Press.

ISSN:
1392-737X
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/19978
Updated:
2018-12-17 11:24:07
Metrics:
Views: 7
Export: