Lietuvių išeivijos politinės pastangos ir ryšiai su Vašingtono administracija 1940-1990 m

LTLietuvos okupacija ir aneksija iš esmės pakeitė jos dar neuždarytų pasiuntinybių ir konsulatų (JAV, D. Britanijoje, Vatikane, Pietų Amerikoje, Kanadoje) padėtį. Šios atstovybės buvo priverstos veikti už tradicinės diplomatijos ribos. Atstovavimas Lietuvai ir jos interesų gynimas tapo tik simbolinis, negana to, ir stipriai apribotas. Valstybės, kurios nors ir nepripažino Baltijos šalių aneksijos, stengėsi kuo minimaliau ir per žemo rango savo valdininkus palaikyti kontaktus su Lietuvos, Latvijos ir Estijos diplomatais. Taigi tokia politika, nenorint aštrinti santykių su SSRS vadovybe. Jie netgi vadovavosi nuostata, kad reikia leisti „natūraliai numirti“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos atstovybėms, t. y. palaipsniui patys iš gyvenimo pasitrauks buvę paskirti jau garbaus amžiaus pasiuntiniai ir konsulai. Bet vėliau šią nuostatą būtent JAV lietuvių veikėjų pastangomis pavyko pakeisti. Tiesioginių ofi cialių kontaktų nebuvimas vertė Lietuvos atstovus veikti ten, kur dar gali: 1) sustiprintas dėmesys informacijos kaupimui ir reagavimui į nepalankius Lietuvai politinius momentus, rašant raštus JAV valdžios įstaigoms ir bandant prasiveržti į didžiąją JAV spaudą (daugiausiai per tarpininkus); 2) palaikyti glaudžius ryšius su išeivija, dalyvaujant jų renginiuose, sakant kalbas tautinių ir religinių švenčių proga, dalyvaujant radijo laidose; 3) veiksmų derinimas ne tik tarp pačių Lietuvos diplomatų Amerikoje ir Europoje, bet ir su latvių bei estų diplomatais. Tačiau visur pastebimas bendras jų veiklos bruožas – atsargumas, pagrįstas baime, kad JAV valdžia gali bet kada, bet kokiu pretekstu likviduoti tas simbolines atstovybes. [p. 63].