Rankraštinės "Purpuros" chronologiniai santykiai su 1759 metų "Žyvatu"

LTStraipsnyje nagrinėjama rankraštinė knyga „Purpura iszganima mukos Iezusa“, parašyta lietuvių kalbos šiaurės vakarų žemaičių tarme. Knygoje nurodyti 1707 metai, bet lingvistinė analizė rodo, kad tekstas buvo parašytas ar iš esmės perredaguotas ne anksčiau kaip XIX a. viduryje ar net kiek vėliau. Vėlyvą rankraščio kilmę įrodo ne tik krintantys į akis ryškūs grafikos ypatumai, į kuriuos jau yra atkreipę dėmesį G. Subačius ir R. Venckutė, bet ir ryškūs nauji pačios tarmės bruožai, skirią „Purpurą“ nuo knygos, parašytos tos pačios tarmės, net patarmės pagrindu ir išleistos XVII a. viduryje, – „Ziwatas Pona yra Diewa musu Jezusa Christusa“ (1759; toliau – „Žyvatas“). 1. „Purpuroje“ prieš galūnes ir priesagas beveik visai išnykusi morfonologinė kaita ť : č’, ď : dž’ – „Žyvate“ pastebima tik embrioninė šio pokyčio stadija. 2. „Žyvate“ trumpasis balsis e nuosekliai vartojamas galūnėse ir pokirtiniuose žodžių kamieno skiemenyse, o šiose „Purpuros“ tarminio pagrindo pozicijose jau labai toli pažengęs siaurėjimas e - ẹ, e- ẹ . 3. Tam tikrais atvejais junginys nī „Purpuroje“ (kaip ir dabartinėje tarmėje) ne tik nazalizuotas, bet ir virtęs į nįn . Tas pats nī „Žyvate“ išlaikytas visais galimais atvejais. 4. Rankraštyje nebelikę kai kurių „Žyvatui“ labai būdingų morfologijos archaizmų, – pavyzdžiui, dgs. viet. galūnės su, tokių priebalsinio kamieno lyčių kaip vns. įn. sesermi ‘seserimi’, dgs. įn. sesermis ‘seserimis’ ir pan. Straipsnyje pateikiama svarių argumentų, rodančių, kad „Purpuros“ tarminis pamatas buvo vadinamųjų pajūrio žemaičių Kretingos šnekta. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių kalbos ir tarmių istorija; Rašyba; Rankraščiai; Morfonologinės ypatybės.

ENThe article discusses a manuscript book Purpura iszganima mukos Iezusa, written in the Lithuanian dialect of North Western Samogitians. The book indicates the year 1707 but the linguistic analysis shows that the text was written not earlier than in the mid-19th century or later. The late origin of the manuscript is seen from clear graphical particularities, which G. Subačius and R. Venckutė have already noticed, and also from obvious new features of the dialect itself which distinguish Purpuras from the book which was written on the grounds of the same dialect or even subdialect and published in the mid-17th c. -– Ziwatas Pona yra Diewa musu Jezusa Christusa (1759; later on referred to as – Žyvatas). 1. In the Purpura, the morphonological shift ť : č’, ď : dž’ vanished before the endings and suffixes – in Žyvatas only the embryonic phase of this shift is noticed. 2. In Žyvatas the short vowel e is consistently used in the endings and the syllabi following the stressed syllabi of the stems of the words, while the narrowing e → ẹ, e → ẹ is at much later stages in these positions of Purpura. 3. In some cases the compound nī in Purpura (as in contemporary dialect) is nazalized and also turned into nįn . The same nī in Žyvatas is preserved in all possible cases. 4. The manuscript has lost certain morphological archaisms that are very characteristic to Žyvatas, for example, plural locative ending su, consonant stem genders such as singular instrumental form sesermi ‘seserimi’, plural instrumental sesermis ‘seserimis’ etc. The article provides solid arguments proving that the dialectal ground of Purpura was the Kretinga subdialect of the so-called seaboard Samogitians.