Lietuvos modernus parlamentarizmas 1905 (1918) - 1940: raida ir problemos

• LRS leidinių archyvas: knygos tekstas

LTModernus lietuviškas parlamentarizmas XX a. pirmoje pusėje chronologiškai ir savo turinio pobūdžiu iš esmės gana natūraliai skyla į tris reikšmingus, bet nevienareikšmius etapus su jiems būdingais įvykiais ir išskirtiniais bruožais. Pirmasis etapas, kurį santykinai galima vadinti savotiška modernaus parlamentarizmo aušra, apima laikotarpį nuo Lietuvių konferencijos Vilniuje sušaukimo ir Lietuvos Tarybos išrinkimo 1917 m. rugsėjį iki 1920 m. balandį pirmąkart beveik tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje įvykusių visuotinių, laisvų, demokratiškų Steigiamojo Seimo rinkimų ir modernaus parlamento sukūrimo. Tai Lietuvos modernios nacionalinės valstybės atkūrimo / sukūrimo etapas, kada dėl susiklosčiusių itin sudėtingų vidaus ir išorės aplinkybių1 atgimstanti valstybė savo parlamento sukurti dar negalėjo, tačiau visuose pamatiniuose jos dokumentuose šis siekis aiškiai buvo fiksuojamas ir nacionalinio parlamento sukūrimo link nuosekliai ir kryptingai judama. Metodiškai buvo klojami politiniai, juridiniai ir socialiniai parlamento sukūrimo pamatai. Antrasis etapas prasideda Steigiamojo Seimo sušaukimu 1920 m. gegužę ir tęsiasi beveik šešerius metus – iki Trečiojo Seimo paleidimo 1927 m. balandį, kuris iš esmės sutampa ir su parlamentinės demokratijos žlugimu tarpukario Lietuvoje. Vaizdžiai tariant, šį laikotarpį beveik galima vadinti ankstyvosios lietuviškos parlamentinės demokratijos savotišku „aukso amžiumi“, kada buvo pakloti demokratiniai pamatai ne tik tarpukario Lietuvos Respublikai, bet ir mūsų laikų Lietuvai. Na, o trečiasis etapas, vadinamojo Ketvirtojo Seimo beveik ketveri veiklos, o sąžiningiau tariant – neveikimo metai nuo 1936 m. rugsėjo ligi 1940 m. birželio. [Iš teksto, p. 48].