Rinkimai į Steigiamąjį seimą: aktyvumo problema

LTRinkimų į Steigiamąjį seimą, kaip į vieną svarbiausių modernios tautinės bei demokratinės Lietuvos valstybės instituciją, klausimas mūsų istoriografijoje nėra išsamiau nagrinėtas. Sovietmečiu Lietuvos istoriografijoje iš esmės abejota oficialiai skelbta statistika, pasak kurios, rinkimuose į Steigiamąjį seimą dalyvavo „daugiau kaip 90 nuošimčių piliečių“. Bene rimčiausią kritinę rinkimų į Steigiamąjį seimą studiją parašė istorikė S. Noreikienė. Jos manymu, rinkimuose dalyvavo apie 70 proc. „rinkiminio amžiaus“ žmonių. Pagrindinės išvados: 1) Tiksliai ir patikimai apskaičiuoti rinkėjų aktyvumą Steigiamojo seimo rinkimų metu praktiškai neįmanoma, nes nėra žinomas bendras piliečių skaičius, taip pat negalima tiksliai suskaičiuoti asmenų, turėjusių balso teisę ir galėjusių pretenduoti į Lietuvos pilietybę (ir norėjusių ją įgyti). Pažymėtina ir tai, jog nežinomas bendras asmenų, įrašytų į rinkėjų sąrašus, skaičius. Apskritai, galima teigti, jog lietuvių istorinėje sąmonėje ir istoriografijoje įsivyravusi nuostata dėl ypač didelio rinkėjų aktyvumo, kuris esą siekęs apie 90 procentų, yra tik simbolinės reikšmės, t. y. vertintinas kaip lietuvių nacionalinio ir demokratinio valstybingumo deklaracija. 2) Aplinkybių, kaip sudarinėti rinkėjų į Steigiamąjį seimą sąrašai, analizė liudytų, jog jie negalėjo būti tikslūs. 3) Galima manyti, kad sudarinėjant rinkėjų sąrašus neišvengta ne tik klaidų, bet ir tendencingumo. Manytume, jog teisinga būtų išvada, kad tendencingumą galėjo sąlygoti ir negatyvus lietuvių požiūris į tautinių mažumų vaidmenį kuriant savo nacionalinę valstybę. 4) Menkas rinkėjų aktyvumas savivaldos rinkimuose kėlė nerimą lietuvių politikams, kad ši tendencija gali pasikartoti ir rinkimuose į Steigiamąjį seimą.

ENThe issue of elections to the Constituent Assembly, as one of the most important institutions of the national and democratic state of Lithuania, has not been analysed in details in our historiography. The official statistics announced in the Soviet period, according to which more than 90 citizens participated in the elections of the Constituent Assembly, raise certain doubts. One of the most serious studies about elections to the Constituent Assembly was written by a historian S. Noreikienė. In her opinion, about 70% of people eligible for elections participated in the elections. The main conclusions are: 1) It is impossible to accurately and reliably calculate the active participation in the elections to the Assembly, since the total number of citizens is not known. It is also impossible to accurately calculate the number of persons with the right to vote and apply for the citizenship of Lithuania. It also should be noted that the total number of persons included into the lists of electorate is also not known. In general, it can be claimed that the opinion on the high activity of the electorate reaching 90%, prevailing in the historiography of Lithuania, has only a symbolic meaning, i.e. it is evaluated as the declaration of Lithuanians’ national and demographic statehood. 2) An analysis of the circumstances of the compilation of lists of voters to the Constituent Assembly would indicate that they could not be accurate. 3) It can be supposed that during the compilation of the lists certain mistakes and tendencies were not avoided. 4) Poor activeness of voters during municipal elections worries Lithuanian politicians because they believe that this tendency may repeat during the elections to the Constituent Assembly.