Ortodoksinis judaizmas Rytų Europoje
LTOrtodoksinė žydija, naujas reiškinys moderniojoje žydų istorijoje, susiformavo Europoje devynioliktame amžiuje. Vyraujančios laiko ir vietos sąlygos lėmė skirtingų variantų atsiradimą. Iš esmės ortodoksija buvo tradicinės žydijos reakcija į modernumo metamus iššūkius. Šis judėjimas, vienas iš pagrindinių to meto reiškinių, atsiskleidė visuomeniniu, ideologiniu ir halachiniu aspektais. Savo tęstinumu, ištvermingumu ir dvasiniu kūrybingumu bei įvairove jis nusipelno daugiau dėmesio, negu kad iki šiol buvo skiriama. Pastaruoju metu ortodoksinio judaizmo tyrimai pasiekė tokį tašką, kur galima matyti subtilius skirtumus tarp susijusių grupių. Kalbama apie: ortodoksiją, neoortodoksiją, ultraortodoksiją, charedim, religinius sionistus ir moderniąją ortodoksiją; kai kurios šių grupių atsirado Vakarų ir Vidurio Europoje, kitos - Rytų Europoje. Jokūbas Kacas, Mordechajus Brojeris, Mozė Sametas, Samuelis Heilmanas, Stivas Levinstaumas ir kiti jau atliko vertingus tyrimus apie sroves Vakarų ir Vidurio Europoje. Priešingai, Rytų Europos ortodoksija faktiškai liko visai nenagrinėta. Pats tyriau religinį sionizmą, Israelis Bartalis - ortodoksų istoriografiją, Emanuelis Etkesas - musaro judėjimą ir Saulas Štampferis - didžiąsias Rytų Europos ješivas. Tai ir visi iki šiol atlikti tyrimai. Anksčiau visada maniau, kad Rytų Europos ortodoksija visų pirma yra reakcija į nacionalizmą; todėl jos pradžią datavau XIX a. dešimtojo dešimtmečio viduriu, kai vis augantis pasipriešinimas nacionalistiniams judėjimams religinėse bendruomenėse vedė prie ortodoksinių organizacijų kūrimosi. Nors tikrai identifikavau tam tikrą ankstyvesniąją veiklą, man ji neatrodė pakankamai atkakli ir gerai organizuota, kad galima ją būtų kvalifikuoti kaip socialinį judėjimą.Tačiau vėliau kai kurie mano gauti duomenys apie septintojo dešimtmečio pabaigą ir aštuntojo pradžią privertė mane pakeisti savo nuomonę. Dabar skirstau Rytų Europos ortodoksiją į du etapus: ideologinį-teologinį ir halachinį. Ginčai dėl religijos reformos, nerimę nuo 1868-1871 metų, sudarė pagrindinę ideologinio etapo mintį, tuo tarpu halachinis etapas prasidėjo tarp 1874 ir 1878 metų, disputų apie Korfu salos citronų (etrogų) ritualinį tinkamumą ir naujojo Talmudo medžiagos rinkinio sudarymo kontekste. Kad galima būtų nustatyti besivystančius būdingus ankstyvosios ortodoksijos Rytų Europoje bruožus, atkursiu ir ideologinius, ir halachinius debatus [p. 96-97].
